Prestižinis literatūros prizas skirtas norvegui
2023 m. Nobelio literatūros premija skirta norvegų rašytojui Jonui Fosse’ui. Prestižinį prizą rašytojas gavo už novatoriškas pjeses ir prozą, kurie „išreiškia neišsakomus dalykus“.
„Jo kūryba paliečia giliausius jausmus, nerimą, nesaugumo jausmą, gyvenimo ir mirties klausimus. Visa, ką jis rašo, turi tarsi universalų poveikį. Nesvarbu, ar tai drama, poezija, ar proza, bet tai yra tas pats humanizmas“, – sakė Nobelio akademijos narys Andersas Olssonas[1].
J. Fosso kūryba parengta norvegų nynorsk kalba ir įprastai, apima įvairius žanrus. Jo kūrinių sąrašą sudaro ir daugybė pjesių, ir romanų ar poezijos rinkinių, taip pat ir esės, knygos vaikams[2].
1983 m. jis debiutavo romanu „Raudt, svart“, kuriame palietė savižudybės temą ir davė toną vėlesnei jo kūrybai. Kiti reikšmingi kūriniai buvo romanai „Stengd gitar ir Skuggar“ ir apysaka „Morgon og kveld“.
J. Fossas, gimęs 1959 m. Haugesunde, Norvegijos vakarinėje pakrantėje, jau seniai buvo laikomas vienu realiausiu pretendentu į Nobelio literatūros premiją.
Tiesa, asmenys iš jo artimiausios aplinkos teigia, kad šis apdovanojimas jį vis tiek pribloškė ir net šiek tiek išgąsdino.
„Vertinu tai kaip apdovanojimą literatūrai, kuri pirmiausia siekia būti literatūra, be jokių kitų sumetimų. Buvau nustebintas, bet kartu tam tikra prasme ir nenustebintas. Dešimt metų dalyvavau šiose diskusijose ir daugiau ar mažiau kruopščiai ruošiausi, kad taip gali nutikti. Dabar jau nebeliko didelių prizų, kuriuos būtų galima laimėti. Nuo šiol viskas eis žemyn“, – teigia rašytojas.
64 metų J. Fosso yra ketvirtasis norvegas gavęs Nobelio premiją. Ankstesni trys – Bjornstjerne Bjornsonas, 1903 m., Knutas Hamsunas, 1920 m. ir Sigrid Undset, 1928 m.
Šių metų Nobelio literatūros premijos laureatų skiriamas 11 milijonų Švedijos kronų arba apie 1 mln. dolerių finansinis prizas.
Reakcijos į J. Fosso pasiekimą – prieštaringos
Reaguodama š Nobelio literatūros premijos laureato paskelbimą, Ruth Cruickshank, Londono Karališkojo Holloway universiteto prancūzų ir lyginamosios literatūros ir kultūros docentė sako, kad J. Fosse’o laimėjimas yra labai reikšmingas, nes premija skirta neanglofoniškam autoriui, pripažįstant neanglofoniškos verstinės literatūros sklaidos svarbą.
Ji pridūrė, kad šis pripažinimas bus gera žinia leidykloms, remiančioms neanglofonišką literatūrą[3].
„Tai, kad jo kūryba apima romanus, poeziją ir dramą, taip pat labai svarbu. Kaip ir praėjusių metų Ernaux, šių metų laureatas demonstruoja literatūros galią išsakyti tai, kas neišsakoma“, – sako R. Cruickshank.
Tačiau Džordžtauno universiteto Dohoje anglų literatūros profesorė ir mokslininkė Adile Aslan teigia, kad J. Fosse pasirinkimas dar kartą patvirtina, jog Nobelio premija yra nepakankamai įtraukianti.
„Dar vienas šiaurės europietis! Dėl politinio spaudimo pastaraisiais metais Nobelio premija stengiasi būti įtraukesnė, tačiau, siekiant realių pokyčių, kurie apimtų likusią pasaulio dalį, kur gyvena dauguma žmonių, reikia iš esmės keisti jos sudėtį“, – sako profesorė A. Aslan.
Ji ne vienintelė, kritikuojanti Nobelio komisijos objektyvumo stoką. Italijos Trento universiteto lyginamosios literatūros profesorius Danielis Giglioli mano, kad Nobelio literatūros premija yra labai politizuota, per daug dėmesio skiriama laureatų asmenybėms ir ideologijai. Profesorius taip pat teigė, kad nugalėtojais dažniausiai tampa autoriai, atitinkantys tik Vakarų vertybes.
„Tai labai veidmainiška. Nė vienas rusų autorius, kuris nėra aršus Putino kritikas, šiandien niekada nelaimėtų šios premijos, nepriklausomai nuo jų darbų kokybės“, – sako Trento universiteto profesorius D. Giglioli.
Nobelio literatūros premija – gyvenimo siekis daugeliui rašytojų
Nobelio literatūros premija yra vienas iš prestižinių apdovanojimų, kasmet skiriamų rašytojui, poetui ar dramaturgui, sukūrusiam išskirtinį kūrinį literatūros srityje. Ji, kaip ir kitų sričių premijos, buvo įsteigta švedų išradėjo, inžinieriaus Alfredo Nobelio, labiausiai išgarsėjusio dinamito išradimu, testamentu. Pirmoji Nobelio literatūros premija buvo paskirta 1901 m.
Nobelio literatūros premiją skiria Švedijos akademija, kurią sudaro 18 asmenų, atrenkamų už savo kompetenciją literatūros, kalbos ir susijusiose srityse. Akademija peržiūri kandidatūras ir išrenka laureatą per itin slaptą procesą. Nominantai ir diskusijos dėl premijos 50 metų laikomi paslaptyje.
Nobelio literatūros premija skiriama autoriui bet kuria kalba, sukūrusiam kūrinį, kuris įnešė išskirtinį indėlį į pasaulio literatūrą.
Ji neapsiriboja konkrečiu žanru ar rašymo forma ir apima romanus, poeziją, dramą, esė ir kt. Premija gali būti skiriama autoriams iš viso pasaulio, ją yra gavę įvairių kalbų ir kultūrų rašytojai. Toks tarptautinis pobūdis atspindi A. Nobelio norą pripažinti ir skatinti pasaulinį indėlį į literatūrą.
Nobelio literatūros premija skiriama kartu su pinigine premija, kurios dydis kiekvienais metais skiriasi. Ji finansuojama iš A. Nobelio turto investicijų pajamų.
Nobelio literatūros premijos laureatai, atsiimdami premiją, privalo skaityti paskaitą, paprastai literatūrine ar su ja susijusia tema.
Tarp Nobelio literatūros premijos laureatų yra garsiausių istorijoje rašytojų: Ernestas Hemingvėjus, Gabrielis Garcia Marquezas, Toni Morrisonas, Pablo Neruda ir daugelis kitų.
Tiesa, kai kurie laureatai buvo kritikuojami dėl savo politinių pažiūrų ar asmeninio elgesio. Pavyzdžiui, 2018 m. premijos skyrimas buvo atidėtas dėl Švedijos akademijoje kilusio skandalo, susijusio su netinkamu seksualiniu elgesiu.
Nobelio literatūros premijos laimėjimas laikomas vienu aukščiausių apdovanojimų literatūros pasaulyje ir dažnai lemia didesnį autoriaus ir jo kūrinių pripažinimą, skaitytojų susidomėjimą ir įtaką.
