<h2>Paslaptis, susijusi su ausų dinamika, gali būti atskleista</h2>
<p>Daugeliui žmonių (o gal ir visai menkai daliai) kyla klausimas: ar mes gimstame su gebėjimu judinti ausis, ar to vis tik ilgainiui yra išmokstama? Tarp kitko, įdomu, ar kada nors matėte, jog kažkas „linguoja“ viena ausimi? O gal abejomis tuo pačiu metu? Ir visgi, smalsu, kaip jie tai padaro?</p>
<p>Ausų judinimas, akivaizdu, gali tapti išties puikiu vakarėlio triuku, kaip ir, pavyzdžiui, liežuvio skersai / išilgai vartymas bei lenkimas ar nosies galiuko liežuviu lietimas. Tiesa, tokie gebėjimai dažnai laikomi genetiniais, kadangi galite juos daryti natūraliai arba tiesiog negebate. Tačiau kartais pasitaiko išimčių.</p>
<p>Taigi, derėtų paminėti, kad yra gerų naujienų visiems, kurie svajojo išmokti judinti ausis „savo nuožiūra“, nors tam greičiausiai prireiks daug praktikos bei kone nuolatinio mokymosi[1].</p>
<p>Kita vertus, kai kurie tyrimai teigia, jog tai yra įmanoma, mat viename iš jų ne per seniausiai buvo pateiktas vaizdinis grįžtamasis ryšys – tam tikrų raumenų aktyvinimo rodymas ekrane, kuris galėtų padėti žmonėms treniruoti konkrečius ausų raumenis, taipogi siekiant išsiaiškinti, ar garso dirgikliai gali paskatinti nevalingus ausų judesius.</p>
<p>Tuo tarpu tikslios išvados gali būti pirmasis žingsnis link aiškumo, daug geriau panaudojant sąmoningus ausų judesius smalsumu grįsto tikslo atžvilgiu.</p>
<h2>Gyvūnai irgi turi šį „talentą“</h2>
<p>Kai kurie gyvūnai, tokie kaip šunys, katės, arkliai bei triušiai, gali judinti ausis, kad geriau sutelktų dėmesį į tam tikrus jiems rūpimus garsus. Šis gebėjimas, kaip žinia, yra naudingas norint išvengti plėšrūnų, o daliai gyvūnų – ir aktyviai ieškant maisto.</p>
<p>Pavyzdžiui, katės turi po 32 raumenis kiekvienoje ausyje, kol žmogaus ausyje yra tik trys pagrindiniai[2]. Negana to, daugeliui gyvūnų, kurie yra įgudę medžioti arba neretai gali patys būti medžiojami, žvitrūs ausų bei akių judesiai yra dažnai lydimi vieni kitų, dėl ko jie turi galimybę nepalyginamai labiau susitelkti į klausos ar regos dirgiklius, galiausiai atnešančius jiems tam tikros formos naudą.</p>
<p>Vis tik derėtų nepamiršti, jog yra daug įvairių organizmo struktūrų – žmogaus kūno savybių, kurios laikui bėgant prarado savo funkciją – tokių kaip, pavyzdžiui, protiniai dantys ar uodegikaulis.</p>
<p>Šiaip ar taip, mokslininkai vis dar diskutuoja, kodėl mes turime uodegikaulį, dalis iš jų manydami, kad tai galbūt labai svarbu, nes prie jo yra pritvirtinti raiščiai bei raumenys, kol kiti mąsto, jog ši dalis nėra itin reikalinga – bene svetima.</p>
<p>Tuo tarpu protiniai dantys, kuriuos mūsų protėviai naudojo kramtydami ypatingu grubumu (kietumu) pasižymintį maistą, taip pat greičiausiai nebereikalingi, sukeldami skausmą milijonams žmonių tuomet, kai pradeda gesti arba išdygsta už dantenų linijos, paprastai būnant jau suaugus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/siz66vf4fka-unsplash-2.jpg" alt="" /></p>
<h2>Tvirtesni raumenys aplink ausį tikrai padeda</h2>
<p>Iš esmės galima suprasti, kodėl gi evoliucijos metu žmonės galėjo prarasti įgūdį pajudinti ausis tam tikrų garsų kryptimi – ką katės, šunys bei beždžionės gali lengvai padaryti – kadangi tai, kaip žinia, tikrai nėra būtina mūsų išlikimui sąlyga. Be kita ko, akivaizdu, kad kitos rūšys labiau priklauso nuo „akustinio radaro“ derinimo nei mes, dėl ko šis gebėjimas ilgainiui buvo prarastas.</p>
<p>Ir iš tiesų, mūsų protėviams, gyvenusiems prieš milijonus metų, ausų judesiai buvo susiję su akustinio radaro sistemos derinimu, kuris galėjo padėti jiems lokalizuoti grėsmes[3]. Tačiau užuot visiškai išnykęs, gebėjimas atlikti šią funkciją tapo, galima sakyti, „suakmenėjęs“.</p>
<p>Kai kurie tyrimai taip pat rodo, jog nežymūs raumenų judesiai aplink ausį nurodo garsų kryptį, į kurią žmogus atkreipia dėmesį. Taigi, nevalingas raumenų aktyvavimas yra labai įdomus procesas, nes jis yra susietas su nuo senų laikų atsiradusia mūsų dėmesio sistema.</p>
<p>Remiantis tokiais duomenimis drįstama teigti, kad visi turime galimybę judinti ar bent nežymiai pakrutinti ausis, na, o tokį judėjimą gali paskatinti garsas, nors minėti judesiai vis tik neretai yra vos pastebimi. Kita vertus, kai kurie žmonės turi savybių, leidžiančių jiems tai padaryti be didelių pastangų.</p>
<p>Šiaip ar taip, buvo atlikta labai mažai tyrimų, susijusių su gebėjimu judinti ausis paveldimumo bei genetikos kontekste, tačiau bet kokiu atveju tikėtina, jog greičiausiai sugebėsite tai padaryti, jei tai gali padaryti bent vienas iš tėvų.</p>
<p>Tiems, kurie primygtinai nori to išmokti, siūloma šiai praktikai skirti pakankamai dėmesio, mat „lingavimas“ ausimis, laimei, yra įmanomas (kaip ir „Pono Byno“ atveju).</p>
