Pasaulio pabaiga 2026 m. lapkričio 13 d.? Kodėl 1960 m. mokslininkų prognozė nepasitvirtino

Po mažiau nei mėnesio, 2026 m. lapkričio 13-ąją, turėtų ateiti pasaulio pabaiga. Ir ji, kaip tyčia, išpuola penktadienį, 13-ąją. Tokią datą 1960 m. prestižiniame žurnale „Science“ paskelbė Ilinojaus universiteto fizikas Heinzas von Foersteris su kolegomis. Žurnalas „Popular Science“ primena šią prognozę ir aiškina, kodėl ji buvo klaidinga, nors ir turėjo didelę įtaką: pasaulio gyventojų skaičius ne tik neauga iki begalybės, bet daugelyje šalių gimstamumas krinta.

1960 m. „Science“ straipsnis pasaulio pabaigą numatė 2026 m. lapkričio 13 d.

Straipsnis „Doomsday: Friday, 13 November, A.D. 2026“ („Pasaulio pabaiga: penktadienis, 2026 m. lapkričio 13 d.“) paskelbtas 1960 m. lapkričio 4 d. Jo autoriai – Heinzas von Foersteris, Patricia M. Mora ir Lawrence'as W. Amiotas. Pagrindinė jų mintis buvo tokia: jei žmonių skaičius augs taip, kaip augo per pastaruosius du tūkstantmečius, tą dieną jis priartės prie begalybės.

Daugiau nei šimtmetį vyravo baimė, kilusi dar iš anglų ekonomisto Thomo Malthuso (1766–1834) laikų: sparčiai augantys gyventojai pralenks maisto išteklius ir prasidės badas. Von Foersteris su šiuo požiūriu nesutiko. Jis manė, kad žmonių išradingumas leis pasauliui išsimaitinti, o problema bus kita – gyventojų skaičius nuolat greitės. „Mūsų proproanūkiai nemirs iš bado. Jie bus suspausti iki mirties“, – rašė mokslininkai.

Įdomus sutapimas: pats H. von Foersteris, kaip nurodo Vikipedija, gimė 1911 m. lapkričio 13 d. – tą pačią dieną, kurią jo lygtis vėliau pavadino pasaulio pabaiga.

Von Foersterio lygtis rėmėsi 24 gyventojų skaičiaus įverčiais per 2000 metų

Mokslininkai surinko 24 pasaulio gyventojų skaičiaus įverčius, apimančius 2000 metų. Jų lygtis žmonijos ateitį projektavo pagal praeities tendencijas. Svarbiausia prielaida buvo ta, kad žmonės skiriasi nuo kitų gyvūnų gebėjimu bendradarbiauti ir kurti naujoves.

Vaisinės muselės stiklainyje ilgainiui nustoja daugintis dėl ankštumo ir konkurencijos. Žmonėms, autorių teigimu, galioja priešingas dėsnis: kuo daugiau mūsų yra, tuo geriau bendradarbiaujame, o kuo geriau bendradarbiaujame, tuo sparčiau daugėjame. Tęsiant šią kreivę į ateitį, gyventojų skaičius ne tiesiog auga, o šauna į begalybę ir atsimuša į matematinę sieną 2026 m. lapkričio 13 d., plius minus penkeri metai.

Von Foersteris nebuvo vienintelis, kėlęs pavojaus signalą. Po aštuonerių metų biologas Paulas R. Ehrlichas išleido knygą „The Population Bomb“ („Gyventojų bomba“), kuri, „Popular Science“ teigimu, labiausiai kurstė perpildymo baimes. „Abu jie teisingai žiūrėjo atgal, bet klydo žiūrėdami į priekį“, – sako Rokfelerio ir Kolumbijos universitetų profesorius Joelis Cohenas.

Gyventojų skaičiaus augimo tempas piką pasiekė 7-ojo dešimtmečio pradžioje

„Jis gavo teisingą vaizdą kaip tik tada, kai tas vaizdas nustojo būti teisingas“, – „Popular Science“ sakė J. Cohenas. Pasak jo, von Foersteris, kaip ir niekas kitas tuo metu, nežinojo, kad didžiausias augimo tempas istorijoje jau buvo pasiektas. Vikipedijos duomenimis, sparčiausiai – daugiau nei 1,8 % per metus – pasaulio gyventojų skaičius augo 1955–1975 m., o piką, 2,1 %, pasiekė 1965–1970 m. 2015–2020 m. augimas sulėtėjo iki 1,1 %.

Vis dėlto XIX–XX a. augimas buvo įspūdingas. Milijardą pasaulio gyventojų buvo pasiekta apie 1800 m., du milijardus – 1927 m., keturis – 1974 m., penkis – vos po 13 metų. Jungtinių Tautų vertinimu, 8 milijardų riba peržengta 2022 m. lapkričio 15 d.

Pasaulio gyventojų skaičius	Kada pasiektas
1 mlrd.	apie 1800 m.
2 mlrd.	1927 m.
4 mlrd.	1974 m.
5 mlrd.	1987 m.
7 mlrd.	2011 m. spalis (JT vertinimas)
8 mlrd.	2022 m. lapkričio 15 d. (JT vertinimas)

Gyventojų skaičių didino ne gimstamumas, o mažėjantis mirtingumas

Svarbu tai, kad žmonės tuomet negimdė daug daugiau vaikų – jie tiesiog geriau išmoko juos išsaugoti. „Žmonija geriau išmoko išsaugoti gimusius žmones dėl paprastų, bet svarbių naujovių, tokių kaip ligų mikrobinė teorija, sanitarija, mityba“, – sakė Teksaso universiteto ekonominės demografijos docentas Deanas Spearsas. J. Coheno teigimu, augimą skatino ir pigių, kaloringų kultūrų, tokių kaip bulvės ir kukurūzai, plitimas iš Amerikos.

Mirtingumas negali mažėti be galo, o kai dauguma vaikų išgyvena, šeimos linkusios jų turėti mažiau. D. Spearso teigimu, begalinio augimo prielaida buvo pagrįsta nesupratimu, iš kur atsiranda gyventojų skaičiaus augimas. Akademikai jau tada prognozę vadino „juokinga“ ir „akivaizdžiai absurdiška“.

Dabar demografus labiau neramina krintantis gimstamumas

XX a. antroje pusėje augimas ėmė sparčiai lėtėti. Žaliosios revoliucijos dėka iš to paties ploto imta išauginti daugiau maisto, kontraceptinės tabletės suteikė moterims daugiau galimybių spręsti, kada ir kiek vaikų turėti, o žmonės kėlėsi iš kaimų į miestus, kur vaikas reiškė dar vieną burną, o ne papildomas darbo rankas.

„Popular Science“ duomenimis, daugiau nei du trečdaliai pasaulio žmonių gyvena šalyse, kuriose gimstamumas mažesnis už kartų kaitos lygį – maždaug 2,1 vaiko vienai moteriai. Pietų Korėjoje, Japonijoje ir didelėje Vakarų Europos dalyje demografų nerimas persikėlė nuo perpildymo prie mažėjančio gimstamumo. D. Spearsas mano, kad tai „kartų iššūkis“, o ne trumpalaikė krizė. Jis primena, kad kai kurios vyriausybės dėl perpildymo panikos ėmėsi prievartinių priemonių, pavyzdžiui, Kinija – vieno vaiko politikos, nors gimstamumas greičiausiai būtų sumažėjęs ir be jų.

J. Cohenas primena ir kitą problemą: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 22 % vaikų iki penkerių metų dėl prastos mitybos auga lėčiau. „Mums taip prastai sekasi rūpintis jau turimais vaikais, kad nesuprantu, kodėl dėmesys sutelktas į tai, kaip jų turėti daugiau“, – sakė J. Cohenas. O dėl lapkričio 13-osios jis nesijaudina: „Vis dar moku sąskaitas. Vis dar moku mokesčius.“