Kai „neturiu kuo apsirengti“ reiškia pilną spintą ir tuščią sąskaitą
„Vieną dieną sąskaitoje būna 1400 eurų, vakare – jau tik 300“, – atviravo vyras, kuris su žmonos apsipirkinėjimo įpročiais gyvena jau ne vienerius metus ir nebežino ko imtis. Jo atveju juokelis „neturiu ką apsirengti“ atspindi visai nejuokingą šeimos realybę: nauja suknelė, nauji bateliai, o prie jų – dar rankinė. Į rankinę – nauja piniginė. Tik va joje jau tuščia.
Tokiose situacijose partneriai dažnai jaučiasi lyg dalyvautų keistame realybės šou: siuntos prie durų, dėžės, kurias „reikėjo pasiimti labai greitai“, pasiteisinimai apie nuolaidas ir „paskutinį kartą“. O fonas – vis stiprėjantis beviltiškumo jausmas.
Vyrai, gyvenantys su apsipirkinėjimo priklausomybę turinčiomis moterimis, dažnai pasakoja apie tylų pyktį ir gėdą, nerimą ir pyktį ant savęs kai nežinai kaip padėti. Ir labiausiai gėda ne todėl, kad namuose daug drabužių – o todėl, kad kiekvienas bandymas apie tai kalbėti baigiasi ašaromis, gynyba arba pažadu „daugiau taip nebus“.
Moterys, kurių partneriai vyrai leidžia pinigus pomėgiams, įrangai, žaidimams ar kolekcinėms kortoms, kalba apie kitą tos pačios monetos pusę – nuolatinį nerimą ir jausmą, kad kažkas namuose gyvena tarsi be stabdžių.[1]
„Gera“ mėnesio riba – 500 eurų. Blogiausias, kurį mačiau, – daugiau nei 4000 eurų per vieną mėnesį“, – pasakojo moteris apie vyro pirkinius. Abu uždirba neblogai, tačiau santykiai jau kurį laiką „stovi vietoje“, nes visos pastangos taupyti išsisklaido naujų pirkinių dėžėse.
Apsipirkinėjimas greitai tampa priklausomybe, o ne „terapija“
Svarbiausias lūžis dažnai įvyksta tada, kai partneriai supranta: tai ne apie drabužius, batus ar žaidimus. Tai – apie kontrolės praradimą. Garsūs psichoterapeutai pabrėžia, kad kompulsinis apsipirkinėjimas prilyginamas kitoms priklausomybėms – alkoholizmui ar valgymo sutrikimams.[2]
Skirtumas tarp „pasilepinau“ ir priklausomybės slypi ne sumoje, o elgesyje. Jei pirkimas tampa reakcija į stresą, liūdesį ar tuštumą, jei po kiekvieno „užsukau tik pažiūrėti“ seka kaltė ir dar vienas pirkimas jai užglaistyti – tai jau nebe juokai.
Partneriai pasakoja ir apie paslaptis: paslėptas siuntas, ištrintas naršyklės istorijas, atskiras paskyras internetinėse parduotuvėse, slaptas kreditines korteles. Visa tai žeidžia ne mažiau nei neištikimybė, nes griauna pasitikėjimą.
Įdomu tai, kad problema neturi lyties. Vyrai dažniau „užstringa“ technologijose, hobiuose, kolekcionavime. Moterys – drabužiuose, kosmetikoje, aksesuaruose. Tačiau jausmas abiem atvejais tas pats: trumpalaikė euforija ir ilgalaikė tuštuma.
„Norime vaikų, bet pasakiau – jokiu būdu, kol jis nesusitvarkys su išlaidomis. Aš nematysiu, kaip mano vaikas negauna to, ko reikia, nes tėvas išleido pinigus magiškoms kortoms“, – atvirai kalbėjo moteris viename forume. Tai ne ultimatumai – tai išlikimo instinktas.
Ką daryti, kai myli, bet gyventi taip nebegali
Savo istorijomis pasidalinę žmonės akcentuoja tą patį jausmą – beviltiškumą. Ne pyktį, ne pavydą, ne pavargimą, o būtent beviltiškumą. Kai myli žmogų, bet matai, kaip jis pats sau kasa finansinę duobę, o kartu – ir jums abiem.
Psichoterapeutai siūlo aiškų, nors ir nelengvą veiksmų planą. Pirmas žingsnis – pripažinimas, kad tai priklausomybė. Ne charakterio bruožas, ne „išlepimas“, ne „per didelė meilė sau“. Antras – profesionali pagalba. Individuali terapija padeda suprasti, kas slepiasi už poreikio nuolat pirkti: nerimas, depresija, neišspręstos emocijos.
Trečias – porų terapija. Nes dažnai partneris, kuris „tik stebi“, pats tampa problemos dalimi: nutylėdamas, gelbėdamas, dengdamas skolas. Terapijoje abu mokosi kalbėti ne apie batus ar gitaras, o apie ribas, baimes ir atsakomybę.
Praktiškai, bent pradžioje, dažnai reikia ir labai žemiškų sprendimų: ribotos prieigos prie pinigų, aiškaus mėnesio biudžeto, atskirų sąskaitų ar net „kišenpinigių“ sistemos. Tai skamba griežtai, bet tik tol, kol nepripažįstame, kad priklausomybė nemoka derėtis – ji ieško progų.
Svarbiausia žinia tiems, kurie gyvena su apsipirkinėjimo priklausomybę turinčia antra puse: jūs ne esate blogi, kontroliuojantys ar „nuobodūs“. Jūs tiesiog bandote išlaikyti realybę ten, kur ji jau slysta iš rankų.
O tiems, kurie atpažino save pirkinių dėžėse – gera žinia ta, kad pagalba egzistuoja. Ir tikra laisvė prasideda ne nuo dar vienos nuolaidos, o nuo dienos, kai piniginė tuščia nebėra – nei tiesiogine, nei emocine prasme.
