Psichologė: savižala prasideda „tyliai“
Trylikamečio užsisklendimas, riešus dengiančios rankovės net karštą dieną ar netikėtai atsiradę randai – tai ženklai, kurių tėvai ir mokytojai neturėtų ignoruoti. Specialistai įspėja, kad vaikų ir paauglių savižala nėra maištas ar bandymas šokiruoti. Pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentės dr. Astos Adler, tai rimtas emocinių sunkumų signalas, kuris reikalauja ne pasmerkimo, o profesionalios pagalbos.
Nors iš šalies savęs žalojimas atrodo kaip pavojingas ir sąmoningas elgesys, patys paaugliai jį dažnai suvokia kaip būdą sau padėti. Jie kalba apie siekį sumažinti vidinę įtampą, nuslopinti stiprius jausmus ar bent trumpam pajusti palengvėjimą. Dalis jų pabrėžia, kad tai nėra noras mirti – veikiau bandymas ištverti. Tačiau, kaip akcentuoja A. Adler, kuo dažniau griebiamasi savižalos, tuo labiau didėja savižudybės rizika. Problema slypi ne žaizdų gylyje, o pačiame veiksme, kuris signalizuoja apie rimtą vidinę krizę[1].
Didžiausia rizika fiksuojama apie tryliktuosius metus, kai paauglystė atneša intensyvius fizinius ir emocinius pokyčius, formuojasi tapatybė, stiprėja jautrumas vertinimui. Vis dėlto savižalos mintys gali aplankyti ir jaunesnius vaikus – specialistė yra susidūrusi net su devynmečiais, svarstančiais apie savęs žalojimą, dar nesuprantant, kad taip reiškiasi jų bloga savijauta.
Paauglystėje itin padaugėja minčių apie savižudybę, net jei realių bandymų skaičius neauga taip sparčiai. Tai rodo, kokia pažeidžiama yra ši amžiaus grupė.
Neigiamus padarinius iššaukia slopinamas pyktis ir gėda
Savižala dažnai susijusi su slopinamu pykčiu, gėda ir bejėgiškumu. Jaunas žmogus gali jaustis negalintis atvirai išsakyti, kas jį skaudina ar žeidžia, todėl fizinis skausmas tampa būdu nukreipti dėmesį nuo vidinės kančios. Kartais tai – ir pagalbos šauksmas, kai tikimasi, kad matomi sužeidimai bus pastebėti greičiau nei nematomas emocinis skausmas.
Tačiau toks elgesys tik dar labiau įtvirtina trauminę patirtį, o palengvėjimas būna trumpalaikis. Situaciją gali komplikuoti ir socialiniai tinklai, kur paaugliai dalijasi sužeidimų vaizdais ar lygina juos tarpusavyje.
Ekspertė pabrėžia, kad svarbiausia – empatija ir atsakinga reakcija. Apie pastebėtus randus nereikėtų kalbėti viešai ar gėdinti vaiko kitų akivaizdoje, nes savižalą dažnai lydi stiprus gėdos jausmas. Pokalbis turi būti privatus, jautrus ir pagarbus.
Tačiau ši situacija negali likti paslaptimi – net jei paauglys prašo tylėti, būtina kreiptis profesionalios pagalbos. Laiku suteikta parama gali tapti esminiu žingsniu, padedančiu jaunam žmogui rasti saugesnius būdus susidoroti su savo išgyvenimais.
Paauglystė kelia begalę iššūkių ir tėvams, ir jaunuoliams
Paauglystė – tai augimo ir savęs paieškų metas, tačiau kartu ir laikotarpis, kai emociniai išgyvenimai gali tapti itin intensyvūs. Tapatumo klausimai, santykių su bendraamžiais įtampa, spaudimas mokykloje ar konfliktai šeimoje neretai tampa rimtu išbandymu jauno žmogaus psichikai[2].
Organizacijos „Mostai“ socialinių programų plėtros vadovė Roberta Avramenko atkreipia dėmesį, kad dalis šių sunkumų yra natūrali raidos dalis, tačiau užsitęsusių ar stiprėjančių signalų ignoruoti nereikėtų. Paauglys dažnai nepasako tiesiai, kad jam sunku – tai išduoda užsidarymas, dirglumas, nuotaikų svyravimai ar pakitę miego ir valgymo įpročiai.
Anot ekspertės, paaugliams sudėtinga įvardyti „nepatogias“ emocijas – liūdesį, gėdą ar baimę. Jei apie jausmus aplinkoje nekalbama, jie slopinami, tačiau niekur nedingsta. Įtampa gali prasiveržti agresija ar atsiribojimu, o ilgainiui peraugti į rimtesnius psichologinius sunkumus. Pasak R. Avramenko, agresija dažnai slepia skausmą ar nesaugumo jausmą, o ne blogą charakterį.
Svarbiausias vaidmuo tenka tėvams. Svarbu kurti pasitikėjimu grįstą santykį, klausytis be skuboto vertinimo, priimti paauglio emocijas ir kartu aiškiai nustatyti ribas. Jei sunkumai stiprėja ar užsitęsia, kreipimasis į specialistus turėtų būti laikomas atsakingu sprendimu.
