Kaip lūkesčiai vaikams auga greičiau nei mūsų indėlis į jų augimą
Šiandien vaikai turi būti beveik tobuli. Emociškai brandūs, savarankiški, smalsūs, empatiški, kūrybiški, pasitikintys savimi, bet ne per drąsūs. Jie turi mokėti reikšti jausmus, bet ne per garsiai. Turėti ribas, bet nebūti „sunkūs“. Trumpai tariant – būti tokie, su kuriais patogu gyventi suaugusiųjų gyvenimą.
Paradoksas tas, kad šie lūkesčiai vaikams auga tuo pačiu metu, kai mūsų laiko jiems – vis mažiau. Mes labai norime idealių vaikų, bet vis rečiau randame laiko tiesiog būti tėvais. Ne vadybininkais, ne grafikų derintojais, ne pavežėjais tarp būrelių, o žmonėmis, kurie yra šalia – be tikslo, be plano, be „greičiau, nes vėluojam“.
Vaikystė tapo projektu. Su KPI, pasiekimais ir pažangos stebėjimu. O vaikas – tuo projektu, kuris turi „neatsilikti“. Tik kažkodėl vis rečiau klausiame savęs, ar jis išvis turi laiko būti vaiku.
Auklėjame tvarkaraščiais, motyvuojame plančetėmis
Šiuolaikiniai vaikai dažnai gyvena pagal geriau suplanuotą kalendorių nei jų tėvai. Mokykla, būreliai, papildomos veiklos, lavinimas, sportas, anglų, robotika, muzika. Visa tai iš gerų norų. Kad turėtų daugiau galimybių, daugiau pasirinkimų, „geresnį startą“.
Tačiau tarp visų šių veiklų dažnai nebelieka paprasto buvimo kartu. Pokalbio be telefono rankoje. Nuobodulio, kuris gimdo kūrybą. Laiko, kai nieko nevyksta, bet vyksta ryšys. Mes labai daug investuojame į vaikų ateitį, bet gana mažai – į jų dabartį.
Ir tada stebimės, kodėl vaikai neramūs, dirglūs, jautrūs, greitai pavargstantys. Kodėl jiems sunku susikaupti, sunku kalbėti apie jausmus, sunku išbūti su savimi. Gal todėl, kad jie per anksti tapo projektais, o ne santykiais.
Vaikams nereikia tobulų tėvų. Jiems reikia pasiekiamų tėvų. Tokių, kurie kartais pavargę, kartais netobuli, bet tikri. Ir svarbiausia – esančių.
Kodėl ekranai tapo pakaitalu mūsų buvimui
Kai neturime laiko, visada atsiranda pakaitalas. Šiandien jis dažniausiai šviečia ekrane. Planšetės, telefonai, televizoriai tapo ne tik pramoga, bet ir tylia aukle. Ir čia vėl nėra piktos intencijos – tiesiog taip patogu. Vaikas užimtas, ramus, nereikalauja dėmesio. O dėmesys šiandien – brangiausia valiuta.
Problema ne ekranuose. Problema tame, kad jie dažnai pakeičia tai, ko labiausiai reikia – gyvą ryšį. Vaikai greitai supranta, kad ekranas visada prieinamas, o tėvai – ne visada. Ir tada jie mokosi gyventi pasaulyje, kuriame ryšys yra greitas, paviršinis ir lengvai pakeičiamas.
Vėliau mes norime, kad vaikai mokėtų kurti santykius, kalbėtis, spręsti konfliktus, jausti kitą žmogų. Bet sunku išmokti tai, ko nematei gyvai. Santykiai nėra pamokėlė, kurią galima peržiūrėti „YouTube“. Jie gimsta iš buvimo kartu.
Galbūt problema ne ta, kad esame blogi tėvai. Greičiau – per daug užsiėmę, per daug pavargę ir per daug tikintys, kad kokybė gali pakeisti laiką. Bet vaikai laiką jaučia kitaip. Jiems buvimas yra kokybė.
Ir gal vietoje klausimo „ką dar jam duoti?“ kartais verta paklausti paprasčiau: ar aš šiandien buvau šalia?
