Internetas yra informacijos rojus ir pragaro peizažas vienu metu
Gyvename laiku, kuomet begalinė žinių gausa pasiekiama ranka, boluodama šalia nepaliaujamo žemos kokybės, dėmesį blaškančio, klaidingo ir manipuliuojančio informacijos srauto, – akivaizdu, jog paiešką valdančios platformos buvo pradėtos vykdyti „nuodėmėje“.
Taip, daugelis verslo modelių aukcione išleidžia mūsų brangiausius ir ribotus pažintinius išteklius: dėmesį ir laiką. Detaliau kalbant, tam tikros platformos dirba viršvalandžius, kad patrauktų dėmesį, teikdamos informaciją, keliančią smalsumą, pasipiktinimą ar pyktį. Tuo tarpu kuo labiau mūsų akių obuoliai bus priklijuoti prie ekrano, tuo daugiau skelbimų pastarieji galės mums rodyti.
Derėtų paminėti, jog dar 2019 m. „Twitter“ žymų, „Google“ užklausų ar „Reddit“ komentarų analizė parodė, kad per pastarąjį dešimtmetį prekių populiarumo didėjimo ir mažėjimo tempas paspartėjo[1].
Pavyzdžiui, 2013 m. žyma „Twitter“ buvo populiari vidutiniškai 17,5 valandos, o 2016 m. jos populiarumas išblėso po 11,9 valandos. Didesnė konkurencija, kaip žinia, veda į trumpesnius kolektyvinio dėmesio intervalus, dėl kurių atsiranda vis aršesnė konkurencija dėl mūsų dėmesio – užburtas ratas, kitaip tariant.
Taigi, norint susigrąžinti kontrolę, reikia kognityvinių strategijų, kurios padėtų susigrąžinti bent dalį savarankiškumo ir apsaugotų mus nuo šiandieninės dėmesio ekonomikos pertekliaus spąstų bei informacijos sutrikimų.
Reikia pasitelkti ignoravimą
Vadovėlio pažinimo strategija – tai kritinis mąstymas – intelektualiai disciplinuotas, savarankiškas bei daug pastangų reikalaujantis procesas, padedantis nustatyti teisingą informaciją[2]. Dėl to mokykloje mokiniai mokomi atidžiai skaityti bei vertinti informaciją – tokiu būdu jie gali įvertinti teiginius ir argumentus.
Akivaizdu, jog ugdyti gebėjimą kritiškai mąstyti yra itin svarbu. Bet ar to pakanka informacijos pertekliaus ir trykštančių dezinformacijos šaltinių pasaulyje? Atsakymas yra „Ne“ dėl mažiausiai dviejų priežasčių.
Pirma, skaitmeniniame pasaulyje yra daugiau informacijos nei pasaulio bibliotekose kartu paėmus. Ir didžioji jos dalis, deja, gaunama iš nepatikrintų šaltinių.
Antra, kritinio vertinimo „investavimas“ į konkrečius šaltinius, kurių, pasirodo, reikėjo nepaisyti, reiškia, kad dėmesio prekeiviams ir kitiems savanaudžiams veikėjams buvo suteikta tai, ko jie norėjo – mūsų dėmesys. Ir visgi, kokias priemones mes turime, neskaitant kritinio mąstymo?
Kai kurie filosofai ir kognityviniai mokslininkai tvirtina, kad tiek, kiek mums reikia kritinio mąstymo, ne ką mažiau svarbus ir kritinis ignoravimas. Tai iš esmės reiškia galimybę pasirinkti, ką ignoruoti ir kur investuoti savo ribotus dėmesio gebėjimus.
Kritinis ignoravimas, be kita ko, yra daugiau nei tiesiog nekreipimas dėmesio – tai sąmoningumo bei sveikų įpročių lavinimas informacijos pertekliaus akivaizdoje. Ir tai turime suprasti kaip pagrindinę piliečių skaitmeninio žodžio nūdienoje kompetenciją.
Yra konkrečių būdų, kaip apsisaugoti nuo informacijos pertekliaus
Skaitmeniniame pasaulyje aplinkinių gąsdinimu siekiama įgalinti žmones būti „pasirinktais architektais“, kuriant savo informacinę aplinką labiausiai naudingais būdais, apribojančiais kitų veiklą.
Ir iš tiesų, išvaizda gali būti apgaulinga, mat jei žmogus neturi daug žinių, dažnai labai sunku suprasti, kad svetainė, užpildyta rimtų tyrimų spąstais, skleidžia melagingus faktus apie klimato kaitą ar skiepus arba įvairias istorines temas, pavyzdžiui, holokaustą.
Pirmas žingsnis pokyčių link – pašalinti blaškančius pranešimus ar nustatyti konkretų laiką, kada bus galima gauti žinutes, taip sukuriant laiko terpę koncentruotam darbui ar bendravimui. Taip pat galima kontroliuoti numatytuosius skaitmeninius nustatymus, tarkime, apribojant mūsų asmens duomenų naudojimą tikslinės reklamos tikslais.
Egzistuoja ir kita strategija, leidžianti žmonėms pamėgdžioti, kaip profesionalūs faktų tikrintojai nustato internetinės informacijos patikimumą.
Toks būdas apima naujų naršyklės skirtukų atidarymą, kad būtų galima ieškoti informacijos apie organizaciją ar asmenį, esantį svetainėje, prieš pasineriant į pastarojo turinį.
Trumpiau tariant, kiekvienam iš mūsų verta žinoti, jog prieš pradedant ugdyti kritinį mąstymą, pirmiausia reikia nekreipti dėmesio į svetainės patrauklumą ir patikrinti, ką kiti sako apie tariamus faktinius pranešimus.
Kritinis ignoravimas – nauja švietimo paradigma
Filosofas Michaelas Lynchas pažymėjo, kad internetas „yra ir geriausias pasaulyje faktų tikrintojas, ir geriausias šališkumo patvirtintojas – dažnai netgi tuo pačiu metu“[3].
Tuo tarpu norint sėkmingai naršyti, reikia naujų kompetencijų, kurių reikėtų mokyti mokykloje. (Neturėdami kompetencijos pasirinkti, į ką nekreipti dėmesio ir kam skirti savo ribotą laiką, leidžiame kitiems perimti mūsų akių ir proto kontrolę.)
Kritiško ignoravimo svarbos įvertinimas nėra naujas dalykas, tačiau skaitmeniniame pasaulyje jis tapo dar svarbesnis.
Galiausiai kaip XX amžiaus pradžioje įžvalgiai pastebėjo filosofas ir psichologas Williamas Jamesas: „Menas būti išmintingam yra menas žinoti, ką ignoruoti“.
