Stengėsi užtikrinti, kad būsimi ekstremistinės grupuotės nariai paprasčiausiai negimtų
Kova su ekstremistinėmis grupuotėmis dažnu atveju baigiasi kraujo praliejimu ir įvairiais žiauriais susidūrimais. Tačiau naujas tyrimas, kurį atliko „Reuters“, atskleidė iki šiol vargu ar kur nors girdėtą kovos su islamistų karine grupuote būdą. Pasirodo, Nigerijos kariuomenė priverstinai atliko tūkstančius abortų, taip siekdama užkirsti kelią „Boko Haram“ narių kraujo linijos tęstinumui[1].
Toks žiaurus planas buvo vykdomas dar nuo 2013 metų. Manoma, kad per šį laiką Nigerijos kariuomenė atliko mažiausiai 10 000 slaptų ir dažnu atveju priverstinių abortų. Tokios procedūros buvo atliktos toms moterims, kurios, kaip įtariama, buvo apvaisintos „Boko Haram“ narių.
Po pokalbių su aukomis, sveikatos priežiūros darbuotojais ir kariuomenės nariais, „Reuters“ priėjo prie išvados, jog slapta abortų programa iš tikrųjų buvo sėkmingai vykdoma jau ne vienerius metus. Ji buvo pradėta, nes aukšto rango Nigerijos pareigūnai manė, kad ekstremistinės grupuotės tėvams gimę kūdikiai vėliau neabejotinai griebsis ginklo prieš Nigerijos vyriausybę.
Vienas civilis sveikatos priežiūros darbuotojas šią programą apibūdino kaip „visuomenės dezinfekavimą“, mat „Boko Haram“ narių pagrobtos ir dažnu atveju išprievartautos moterys grįžusios gaudavo piliules ir injekcijas, kad priverstinai netektų vaisiaus. O keturi kariai „Reuters“ žurnalistams teigė, jog jų viršininkai jiems aiškino, kad abortai būtini „sunaikinti sukilėlius kovotojus prieš jiems gimstant“.
Prieštaraujančios abortui buvo mušamos, o procedūros atliekamos naudojant prievartą
Po gelbėjimo operacijų moterys būdavo atskirtos nuo kitų išgelbėtų asmenų tiesiog lauke arba grupėmis ir vežamos į karinius objektus ar civilines ligonines, kur joms atlikdavo abortą. Nors dalis nėščių moterų savo noru griebdavosi aborto procedūros, daugybė nėščiųjų nežinojo, kas vyksta arba tam griežtai prieštaravo.
Nieko nenutuokiančioms moterims po gyvenimo nelaisvėje buvo aiškinama, kad paskirti vaistai tiesiog pagerins jų sveikatą. Kelios pilietės pasakojo, jog suprato, kas vyksta tik tada, kai prasidėjo aštrūs pilvo skausmai ir kraujavimas.
Pavyzdžiui, viena iš tokią prievartą patyrusių moterų pasakojo[2], jog Nigerijos kareiviams įsiveržus į kaimelį, kuriame buvo apsistoję sukilėliai, ji jautėsi labai laiminga. Juk galvojo, kad nuo šiol baigsis visas daugiau nei metus trukęs košmaras, kai ji buvo prievarta ištekinta, daug kartų mušta ir prievartauta, o galiausiai pastojo.
Deja, nors moteris jautėsi ypatingai dėkinga ją išvadavusiems kariams, vėliau atsidūrė blankiai apšviestame kareivinių kambarėlyje, kuriame drauge su kitomis moterimis sėdėjo tiesiog ant kilimėlių, kentė aplinkui bėgiojančius tarakonus ir visišką nežinomybę. Uniformuoti vyrai joms davė tablečių ir neaiškių injekcijų, o vėliau visoms prasidėjo didžiuliai skausmai ir kraujavimas. Kai viskas baigėsi, kareiviai jas perspėjo, kad niekam apie tai nepasakotų, antraip bus smarkiai sumuštos.
Deja, laiku supratusių, jog jų laukia abortas, irgi niekas nesiklausė. Besipriešinančios nėščiosios vis tiek buvo priverstos ištverti procedūrą, o už nenorą paklusti jos buvo mušamos lazdomis, surišamos, jas netgi apsvaigindavo narkotikais ar grasindavo ginklu.
Viena 24 metų moteris pasakojo, jog 2018 metais karinėje įstaigoje Nigerijos šiaurės rytuose ji gavo vaistų, kad būtų priverstinai nutrauktas nėštumas. Ji teigė:
„Vienas iš kareivių mane sumušė sakydamas, kad tai „Boko Haram“ nėštumo išpera. Jis smogė man ginklu.“
Be to, kai kurie programą vykdę asmenys šventai tikėjo, kad taip padeda moterims ir visuomenei. Pavyzdžiui, keturi sveikatos priežiūros darbuotojai „Reuters“ žurnalistams tvirtino, kad ši priverstinių abortų schema buvo skirta moterų ir negimusių vaikų labui, kurie, jų teigimu, susidurtų su „Boko Haram“ stigma.
Tačiau tokie neva pačių moterų labui atliekami abortai ne sykį baigdavosi ne tik smurtu, bet ir mirtimi. Ne vienas asmuo teigė savo akimis matęs, kaip per procedūras miršta moterys, arba vėliau aptikdavo jų kūnus. Pavyzdžiui, viena liudininkė pasakojo, jog regėjo, kaip mirė šeštą–septintą mėnesį nėščia Nigerijos pilietė, kai jai net ir tokiame vėlyvame nėštume vis tiek buvo suleista injekcija. Moteris teigė:
„Ji verkė, šaukė, voliojosi, o galiausiai nustojo ridentis ir šaukti. Ji tapo tokia silpna ir traumuota, o paskui nustojo kvėpuoti. Jie tiesiog iškasė duobę, užpylė smėliu ir ją palaidojo.“
Deja, „Reuters“ nepavyko išsiaiškinti, kiek moterų mirė per abortų programos gyvavimo laikotarpį. Taip pat liko neaišku, kas yra pagrindiniai šios slaptos schemos sumanytojai. Nigerijos kariuomenės pareigūnai apskritai neigia programos egzistavimą, nors ligoninių įrašai, kariniai sąrašai, kuriuose išsamiai aprašomos abortų procedūros, o taip pat ir daugybė liudininkų aiškiai įrodė, kad programa buvo vykdoma nuo pat 2013 metų.
„Boko Haram“ – žiauri Nigerijos islamistų karinė grupuotė, gyvuojanti jau du dešimtmečius
„Boko Haram“[3] šiaurės rytų Nigerijoje iškilo dar 2002 metais. Tai žiauri islamistų grupuotė, kuri vienu iš pagrindinių savo tikslų laiko pasipriešinimą vakarietiško švietimo modelio įgyvendinimui, nes jis neatitinka islamiškų sunų mokymo.
„Boko Haram“ garsėja atakomis prieš mokyklas, jų griovimu, mokytojų žudynėmis, vaikų grobimu. Grupuotės įkūrėjas tvirtino, kad bet koks reiškinys, kuris neaprašytas korane ar hadisuose, turėtų būti vertinamas kaip naujovė ir neabejotinai turėtų būti naikinamas.
Laikui bėgant kovos tarp Nigerijos vyriausybės ir šios sukilėlių grupės vis aštrėjo, nes grupuotė ėmė agresyviau pulti krikščionis ir civilius.
„Boko Haram“ patraukė tarptautinį dėmesį po to, kai 2014 metų balandį pagrobė net 276 mokines. Mergaičių laukė nelengva dalia: jos buvo verčiamos tekėti, tarnauti grupuotei, kelis kartus vaikai net buvo panaudoti savižudžių išpuoliams.
Nuo to laiko įvyko dar keli masiniai grobimai, o daug pagrobtų asmenų tebėra dingę be žinios. Manoma, kad tiesiogiai nuo grupuotės veiksmų mirė daugiau nei 10 000 žmonių. Be to, panašus kiekis asmenų žuvo nuo ligų, bado ir kitų karinių veiksmų sukeltų problemų, o šimtai tūkstančių tiesiog pabėgo.
