Prieš šventes sodinate ir puošiate kapus, o nusikaltėliai tyko už tvoros
Artėjant Vėlinėms, kai lietuviai tvarko kapus, sodina gėles, keičia žvakes ir tvarko paminklus, kapinės tampa ne tik ramybės, bet ir nusikaltimų vieta. Kiekvienais metais tuo metu policija sulaukia dešimčių pranešimų apie vagystes ir vandalizmą.
Žmonės, atvykę pagerbti artimųjų, randa išdraskytas gėles, dingusias žvakes, pavogtas vazas ar net nuplėštas paminklų dalis. Draudikai ir kapinių prižiūrėtojai pastebi, kad tokie atvejai ypač suaktyvėja spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje, kai lankytojų daug, o kapai ką tik atnaujinti.
Viską, kas gražu ir blizga, vagys mato kaip grobį. Kai kurie kapus tvarkantys žmonės sako, kad tomis dienomis prieš Vėlines tenka sodinti gėles ar keisti dekoracijas net kelis kartus, nes jos tiesiog dingsta.
Gyventojai vis dažniau kalba apie jausmą, kad „nieko neliko švento“. Net ramybės vietose, kur turėtų viešpatauti pagarba, vyrauja baimė ir nepasitikėjimas.
Grobstoma viskas: nuo žvakių ir gėlių iki brangių paminklų
Vagys neapsiriboja smulkmenomis – dingsta net metaliniai kryžiai, granitiniai apvadai ar dekoratyviniai akmenys. Iš kapaviečių nešamos nerūdijančio plieno vazos, žalvariniai žibintai, stiklinės žvakidės. Dalis jų atsiduria supirktuvėse, dalis – perparduodamos turgavietėse ar internete. Žinoma, yra ir įžūliausių, kurie vagia tam, kad pasipuoštų savo artimųjų kapavietes.
Kapinių darbuotojai pasakoja, kad kai kur net sunku atskirti, kas lankytojas, o kas grobstytojas. Vieni ateina su gėlėmis ir kibirėliais, kiti – su įrankiais, kuriais tyliai išmontuoja metalines detales. Po kelių dienų tokios „apsilankymo“ pasekmės matomos visur: tušti vazonai, išlaužytos tvorelės, nuplėšti kryžiai, išrauti krūmai ir gėlės.
Šie veiksmai ne tik sukelia materialinę žalą, bet ir žeidžia artimųjų jausmus[1]. Daugelis žmonių sako, kad po tokių vagysčių net nebenori lankytis kapinėse, nes kiekvienas apsilankymas primena ne pagarbą, o pažeminimą.
Kodėl kapinės tampa nusikaltimų vieta ir ką galima padaryti
Priežastys – akivaizdžios: tamsūs vakarai, silpnas apšvietimas, retai patruliuojantys pareigūnai ir beveik neegzistuojančios stebėjimo kameros. Dauguma kapinių Lietuvoje tebėra atviros ištisą parą, o vartai neretai net neužrakinami.
Policija ragina gyventojus būti budriais, nepalikti brangių detalių, naudoti paprastesnes, mažiau vagis viliojančias dekoracijas, o įtartinus asmenis – fotografuoti ir pranešti. Kapinių prižiūrėtojai savo ruožtu siūlo montuoti kameras bent prie pagrindinių įėjimų ir įrengti apšvietimą.
Vis dėlto daugelis mano, kad tai ne tiek saugumo, kiek moralės klausimas. Jei žmogus nebebijo vogti net nuo kapo, reiškia, visuomenė praranda kažką esminio – pagarbą mirusiesiems. Artėjant Vėlinėms, šis klausimas tampa ne tik apie kapų tvarkymą, bet ir apie mūsų pačių vertybių būklę: ar dar liko kas nors švento, kai net amžino poilsio vieta nebėra saugi.
