Sébastien Lecornu tampa naujuoju Prancūzijos premjeru ir žada didelį kontrastą su ankstesne politika
Prancūzijos politinę sceną sudrebinusioje krizėje naujuoju šalies premjeru paskirtas 39 metų Sébastienas Lecornu, kuris perėmė pareigas iš parlamento balsavimu nušalinto centristo François Bayrou. Naujasis vyriausybės vadovas žada „esminį lūžį“ ir pristatyti pokyčius judansčius tolyn nuo ankstesnės politikos[1].
Tačiau laukia sunkus uždavinys — įtikinti smarkiai susiskaldžiusį parlamentą patvirtinti biudžetą ir taip išvengti greito nuvertimo, kaip nutiko jo pirmtakams. S. Lecornu pažadėjo veikti su „nuolankumu“ ir teigė, kad naujoji vyriausybė privalės būti „kūrybiškesnė, kartais techniškesnė, rimtesnė“, dirbdama su opozicija.
„Mes tai padarysime. Nėra jokio neįmanomo kelio“, – pareiškė jis per valdžios perdavimo ceremoniją Paryžiuje.
Jis ketina per kelias savaites suformuoti naują kabinetą ir artimiausiomis dienomis tiesiogiai kreiptis į visuomenę. Premjero pasikeitimas įvyko politinio chaoso fone — Prancūzija vos per metus pakeitė jau trečią ministrą pirmininką, o nuo pernai metų prezidento Emmanuelio Macrono paskelbtų pirmalaikių rinkimų šalis gyvena be aiškios daugumos: parlamentą dalijasi kairė, kraštutinė dešinė ir centristai. Šiuo metu būtina priimti kitų metų biudžetą, nors politinės jėgos nesutaria beveik niekuo.
Naujajam premjerui žengus į valdžią — opozicijos spaudimas, nepasitikėjimas ir masiniai protestai
S. Lecornu, buvęs gynybos ministras, laikomas artimu E. Macrono sąjungininku ir net vadinamas „Macrono dvasiniu sūnumi“. Būtent ši reputacija kelia nepasitikėjimą — opozicinės partijos tikėjosi ryškaus politinio posūkio, o ne tęstinumo. Socialistų frakcijos vadovas Borisas Vallaud sakė:
„Jis buvo nuverstoje vyriausybėje. Galite suprasti mūsų skepticizmą. Prancūzai laukia ne žmonių pasikeitimo, o politikos pasikeitimo.“
Kairiųjų koalicija „Nouveau Front Populaire“ jau pateikė prašymą rengti nepasitikėjimo balsavimą, nors kol kas neturi kitų frakcijų palaikymo. Dešinės „Nacionalinio sambūrio“ lyderis Jordanas Bardella įspėjo, kad „jei nebus tikro lūžio, bus nepasitikėjimo balsavimas ir jis kris“, o Marine Le Pen teigė, jog prezidentas „šauna paskutinę Macronizmo kulką“ ir netrukus bus priverstas skelbti naujus rinkimus[2].
S. Lecornu laukia uždavinys sumažinti šalies deficitą, siekiantį 5,8 proc. BVP — didžiausią euro zonoje. Jei nepavyks susitarti dėl biudžeto iki spalio, jį gali ištikti toks pat likimas kaip F. Bayrou ir dar anksčiau — vos tris mėnesius išsilaikiusio dešiniųjų pažiūrų Michelio Barnier.
Paskyrimą temdo visoje šalyje kilusi protestų banga ir visuomenės nepasitenkinimas
Tą pačią dieną, kai S. Lecornu pradėjo darbą, visoje šalyje kilo „Bloquons tout“ („Užblokuokime viską“) judėjimo inicijuoti protestai. Dešimtys tūkstančių žmonių užtvindė miestų centrus ir blokavo kelius, o tvarkai palaikyti dislokuota 80 tūkst. policininkų. Vien Paryžiuje ryte buvo sulaikyta per 150 protestuotojų, dar apie 100 — kituose miestuose, įskaitant Marselį, Nantą, Reną, Lilį, Kaeną ir Lioną.
Dalis protestuotojų degino šiukšliadėžes, mėtė daiktus į policiją, o Švietimo ministerija pranešė, kad apie 100 mokyklų ir kolegijų visoje šalyje buvo sutrikdytas darbas, 27 iš jų — visiškai blokuotos. „Mus valdo vagys“, – sakė Paryžiaus slaugytoja ir profsąjungos narė Aglawen Vega. „Žmonėms vis sunkiau išgyventi, pasiekti mėnesio pabaigą, išmaitinti save. Mes tampame nuskurstančia tauta.“
Vidaus reikalų ministras Brunas Retailleau apkaltino kai kuriuos politikus kurstant „sukilimo atmosferą“ ir teigė, kad dalis protestuotojų atvyko „kautis su policija“. Vis dėlto, nepaisydamas visuotinio įtampos fono, S. Lecornu pareiškė: „Mes tai padarysime. Nėra jokio neįmanomo kelio.“
