Kosovo parlamente – muštynės ir emocijų protrūkis
Lietuvos Seimo posėdžiuose dažnai nestinga įvairių ginčų ir aštrių pastabų, tačiau galime džiaugtis, kad lyginant su kitomis valstybėmis, mūsų tautos išrinktųjų politinė kultūra dar nepasiekė paties žemiausio lygio. Seimo nariai kurio nors vieno plenarinio posėdžio metu masinių muštynių dar nesurengė, o to paties pasakyti negalima apie Kosovo parlamentarus.
Mažos Balkanų šalies parlamento plenarinėje sesijoje tarp valdančiųjų ir opozicijos deputatų kilo tikros muštynės. Parlamento posėdyje, kuris jau prasidėjo gana įtemptai, vienas opozicijos įstatymų leidėjas apipylė ministrą pirmininką Albiną Kurtį vandeniu[1]. Būtent tuo metu premjeras kalbėjo vyriausybės priemones, skirtas įtampai su etniniais serbais šalies šiaurėje mažinti.
Kosovo opozicinės partijos jau kuris laikas atvirai kritikavo A. Kurčio politiką ir galiausiai kritika virto agresyviais veiksmais. Dar prieš posėdį parlamente Kosovo premjeras A. Kurtis paskelbė, kad mažins specialiųjų policijos pareigūnų, dislokuotų prie keturių savivaldybių pastatų, esančių etninių serbų daugumą turinčiose Šiaurės Kosovo vietovėse, skaičių bei surengs naujus merų rinkimus[2].
Šis žingsnis ir diskusijos šia tema taip papiktino opoziciją, kad Kosovo demokratų partijos įstatymų leidėjas Mergimas Luštaku galiausiai priėjo prie parlamente kalbėjusio A. Kurčio ir apipylė jį vandeniu. Premjero sąjungininkai puolė jo ginti ir galiausiai taip kilo masinės muštynės. Kosovo žiniasklaida skelbia, kad kilus visiškai chaosui premjeras, lydimas apsaugos, net buvo išvestas iš posėdžių salės.
Kosove – įtampos dėl etninių serbų
Kosovas yra buvusi Serbijos provincija, kuri dar 2008 m. paskelbė apie savo nepriklausomybę; tiesa, to Belgradas nepripažįsta. Dauguma etninių serbų, likusių gyventi Kosove, taip pat atsisako pripažinti šalies nepriklausomybę ir net neigia jos valstybingumo pagrindus. Dėl tokių įtampų tarp Kosovo ir Serbijos nuolat kyla konfliktai, neretai peraugantys ir į smurtinius susirėmimus.
Pavasarį tokių susirėmimų skaičius vėl išaugo, kilo konfliktas dėl vietos rinkimų Kosove Šiaurėje. Rinkimus boikotavo didelė dalis šiose teritorijose gyvenančių serbų, juose dalyvavo mažiau nei 4 proc. rinkėjų, o galiausiai, pergalę šventė keturi etninių albanų merai. Susirėmimų būta tokių pavojingų, kad išrinktus merus į naujas darbo vietas lydėjo ginkluota Kosovo policija[3].
Galiausiai tiesioginių susidūrimų su įniršusiais serbais ir policija išvengti nepavyko. Per susirėmimus buvo sužeisti keli NATO taikos palaikymo pajėgų kariai, Aljansas paskelbė, kad į Kosovą siunčia dar 700 karių. Serbija padidino prie sienos dislokuotų savo karių kovinę parengtį ir perspėjo, kad neliks nuošalyje, jei serbai Kosove vėl bus užpulti[4].
Tokia padėtis vėl pakurstė nuogąstavimus, kad gali atsinaujinti 1998-1999 m. konfliktas, tuomet pareikalavęs daugybės civilių gyvybių, palikęs daugiau kaip milijoną žmonių be namų ir pademonstravęs serbų žiaurumą.
JAV, viena iš pagrindinių Kosovo sąjungininkių, pasmerkė agresyvius vyriausybės veiksmus susirėmimams malšinti ir net atšaukė Kosovo dalyvavimą bendrose karinėse pratybose bei sustabdė diplomatinius susitikimus. JAV taip pat pasmerkė Serbijos išpuolius prieš NATO karius, o Serbijai palankios Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus lavrovas sakė, kad įtampa kelia nerimą ir gali sukelti „didžiulį sprogimą“ pačioje Europos širdyje.
Savo ruožtu Kosovo valdžia taip pat perspėja apie pavojų ir net įžvelgė sąsajų su Rusija. Kosovo prezidentas Vjosa Osmani dar vasario mėnesį teigė, kad Rusijos „Vagner“ grupės samdiniai bendradarbiavo su serbų sukarintomis pajėgomis, kontrabanda gabendami į Kosovą ginklus ir nepažymėtas karines uniformas, ruošdamiesi galimai Kosovo teritorijos aneksijai. Tiesa, įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nėra.
O pasiekti taikų susitarimą šioms valstybėms sudėtinga ir dėl jų lyderių griežtų nacionalistinių nusistatymų bei vengimo eiti į kompromisą. Kosovui vadovauja jau anksčiau minėtas A. Kurtis, kurio požiūris į Serbiją yra veikimas asmeninės patirties: jis buvęs studentų protestų lyderis, Serbijoje buvo politiniu kaliniu. Dabar jis yra pagrindiniu derybininku siekiant atvesti Kosovą į Europos Sąjungą (ES). Jis taip pat žinomas kaip aršus Kosovo susivienijimo su Albanija šalininkas ir nepritaria bet kokiems kompromisams su Serbija.
Tuo tarpu Serbijai vadovauja prorusiškas populistinis prezidentas Aleksandaras Vučičius, karo metu buvęs informatoriumi. Buvęs ultranacionalistas ir toliau aktyviai neigia Kosovo nepriklausomybę ir žada niekada jos nepripažinti.
Kosovo ir Serbijos santykiai pažymėti priešprieša ir istorinėmis nuoskaudomis
Kosovo ir Serbijos santykiai istoriškai visuomet buvo sudėtingi ir prieštaringi, o ginčas dėl Kosovo tęsiasi ištisus šimtmečius. Serbija šį regioną laiko savo valstybingumo ir religijos šerdimi, Kosove yra daug viduramžių serbų ortodoksų vienuolynų, o serbų nacionalistai ten vykusį 1389 m. mūšį su Osmanų imperijos turkais laiko savo nacionalinės kovos simboliu.
Vis tik, skaudžiausi įvykiai vyko praėjusio amžiaus pabaigoje. 1990-aisiais subyrėjus Jugoslavijai, Kosovas – buvusios šalies provincija – ėmė siekti savo autonomijos ir nepriklausomybės. Serbija, jau išgyvenusi buvusios Jugoslavijos galybės praradimą, sėdėti ir žiūrėti kaip toliau skyla likusi šalies teritorija neketino.
Serbai atsakė pradėdami Kosovo karą ir žiauriai susidorodami su nepriklausomybės siekiančiais etniniais albanais. Į žiaurumus Kosove galiausiai sureagavo NATO ir surengė prieš serbų pajėgas nutaikytus oro antskrydžius. Karas oficialiai baigėsi 1999 m. birželio 9 d. pasirašytu Kumanovo susitarimu, kuriuo buvusios Jugoslavijos ir serbų pajėgos susitarė pasitraukti iš Kosovo ir užleisti vietą tarptautinėms pajėgoms. NATO pajėgos galiausiai įžengė į Kosovą birželio 12 d[5].
Ši NATO bombardavimo kampanija iki šių dienų išliko kontroversiška. Anuomet ji nesulaukė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pritarimo. Kita vertus, tarptautinės organizacijos pripažino, kad serbai Kosove sistemingai vykdė karo nusikaltimus. 2001 m. Kosove įsikūręs ir Jungtinių Tautų administruojamas Aukščiausiasis teismas nustatė, kad vyko karo metu sisteminga teroro kampanija, įskaitant žmogžudystes, išprievartavimus, etninius naikinimus ir ištisų kaimų bei gyvenviečių sulyginimus su žeme.
Po Kosovo karo buvo sudarytas sąrašas, kuriame užfiksuota, kad per dvejus metus trukusį konfliktą žuvo arba dingo be žinios daugiau kaip 13 500 žmonių. Dėl Jugoslavijos ir serbų pajėgų veiksmų nuo 1,2 mln. iki 1,45 mln. Kosovo albanų buvo priversti palikti savo namus. Po karo iš Kosovo pabėgo apie 200 000 serbų, romų ir kitų ne albanų.
Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, dėl didžiosios dalies nusikaltimų buvo kalta serbų Slobodano Miloševičiaus vyriausybė ir Serbijos policija, taip pat, Jugoslavijos kariuomenė ir serbų sukarinti daliniai.
Nors po karo Serbijos pajėgos ir pasitraukė iš Kosovo, tačiau daugeliui Kosovo albanų ir serbų šis konfliktas niekada nebuvo išspręstas ar užmirštas, o ši priešprieša ir toliau yra perduodama iš kartos į kartą: jaunieji Kosovo gyventojai auga girdėdami skausmingus tėvų ar senelių išgyvenimus, o serbams jautria tema iki šiol lieka NATO ir Vakarai.
Vis dėlto, šioje istorijoje nueitas ir ilgas kelias. 2008 m. Kosovas oficialiai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Nors Serbija nepripažįsta Kosovo kaip nepriklausomos valstybės ir laiko jį autonomine provincija savo teritorijoje, Kosovo nepriklausomybę dabar pripažįsta 99 iš 193 Jungtinių Tautų (JT) šalių, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę ir 22 iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalis.
Taikų ir diplomatinį dialogą tarp Kosovo ir Serbijos dabar skatina daugybė Vakarų valstybių. 2013 m. prasidėjo ES globojamos Kosovo ir Serbijos derybos, kurių tikslas buvo pagerinti santykius ir išspręsti pagrindinius klausimus.
Šiose diskusijose daugiausia dėmesio skirta tokioms sritims kaip valdymas, saugumas ir etninių bendruomenių teisės. Ir nors tam tikrose srityse, pavyzdžiui, normalizuojant kai kuriuos ekonominius ir prekybinius santykius, padaryta pažanga, pasiekti visapusišką susitarimą vis dar yra pernelyg sudėtinga.
