Vienuoliktokams ir dvyliktokams – pamokos apie kibernetinį saugumą ir valstybės gynybą
Kai informacinės atakos tampa kasdienybe, o socialiniuose tinkluose tiesa susipina su manipuliacija, mokyklose atsiranda naujas ginklas – žinios. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija parengė 11–12 klasių moksleiviams skirtą nacionalinio saugumo ir krašto gynybos vadovėlį, apie kurio išleidimą pranešė Krašto apsaugos ministerija. Leidinys skirtas padėti jaunimui geriau suprasti šiandienos grėsmes ir savo atsakomybę valstybės saugumo kontekste.
Vadovėlyje saugumas aiškinamas plačiai – nuo geopolitinių iššūkių iki informacinių grėsmių. Aptariami demokratinių ir autoritarinių valstybių skirtumai, šiuolaikinių karų pobūdis, hibridinio karo veikimo principai. Dėmesio skiriama ir medijų įtakai, kibernetiniam saugumui, pasirengimui krizėms bei pilietinio pasipriešinimo svarbai. Taip pat pristatoma Lietuvos nacionalinio saugumo sistema, teisiniai režimai ir kariuomenės vaidmuo taikos bei karo metu[1].
Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas pabrėžia, kad informacinės ir kibernetinės atakos prieš Baltijos šalis jau tapo realybe, todėl jaunimui būtina išmokti atpažinti dezinformaciją. Jo teigimu, aiški ir nuosekli informacija yra veiksmingiausia atsvara manipuliacijoms. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė priduria, kad leidinys padės moksleiviams ugdyti kritinį mąstymą ir pasitikėjimą savimi, suvokiant valstybės saugumo reikšmę.
Vadovėlio rengimui vadovavo dr. Mindaugas Nefas, prie turinio dirbo daugiau nei dvidešimt ekspertų. Leidinys yra dalis platesnio Krašto apsaugos ir Švietimo ministerijų susitarimo stiprinti jaunimo pilietinį ir patriotinį ugdymą. Veiksmų plane numatyta daugiau nei trisdešimt priemonių, skirtų didinti pilietinį sąmoningumą ir aktyvumą.
NSGK nariams pristatyta naujausia grėsmių ataskaita: parodyta ir slaptoji dalis
Tuo tarpu pirmadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams buvo pristatytas naujausias grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Parlamentarai dėl to lankėsi Valstybės saugumo departamente ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente, kur jiems pateikta ne tik viešoji, bet ir įslaptinta ataskaitos dalis[2].
Kaip teigė komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius, pristatymai organizuoti atskirai, nes abi tarnybos disponuoja specifine informacija, kuria tarpusavyje nesidalija. Viešąją dokumento dalį Seime planuojama pristatyti kovo 6 dieną.
Žvalgybos institucijos kasmet metų pradžioje visuomenei pateikia apibendrintą grėsmių analizę, apimančią tiek išorės, tiek vidaus saugumo rizikas. Paprastai didžiausias dėmesys skiriamas Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos veiklai bei jų žvalgybos tarnybų operacijoms. Ataskaitose taip pat vertinami šalies viduje veikiantys asmenys, judėjimai ar reiškiniai, galintys turėti įtakos valstybės saugumui.
Tikra realybė – gerokai skaudesnė, nei piešiama?
Tačiau, kad ir kaip Lietuva ruoštųsi galimai „dienai X“, metų pradžioje vokiečių atlikta karo simuliacija parodė kur kas liūdnesnę realybę. „Die Welt“ paviešintame scenarijuje modeliuojama, kad Rusija per kelias dienas perima Suvalkų koridorių ir užima Marijampolę, o konfliktas greitai iš karinio lygmens persikelia į politines derybas. Pagal šį modelį Maskva inicijuoja dirbtinę humanitarinę krizę, į Kaliningradą siunčia „humanitarinį konvojų“, kuriam netrukus iš paskos juda kariniai daliniai.
NATO reakcija vaizduojama lėta, o Lietuvoje dislokuota Vokietijos brigada – nepajėgi sustabdyti eskalacijos. Vis dėlto buvęs ES karinio štabo žvalgybos direktorius Gintaras Bagdonas tokį scenarijų vadina realių pajėgumų neatitinkančiu ir labiau skirtu politiniams sprendimams testuoti nei tikėtinos karo eigos prognozei.
Ši simuliacija atgaivino diskusijas ir Lietuvoje – kiek šalis turėtų alternatyvų, jei susvyruotų NATO ar sumažėtų JAV vaidmuo. Nors viešai kalbama apie galimus „planus B ir C“, pareigūnai pripažįsta, kad gynybos planavimas iš esmės remiasi JAV buvimu ir Aljanso struktūra.
NATO vadovas Markas Rutte Europos Parlamente taip pat pareiškė, jog Europa šiuo metu nepajėgtų apsiginti be JAV paramos. Anot jo, savarankiška gynyba pareikalautų milžiniškų išlaidų ir ilgalaikių sprendimų. Todėl, nepaisant politinių diskusijų, reali Europos saugumo architektūra kol kas išlieka neatsiejama nuo Vašingtono.
