Neįprasti naminiai gyvūnai
Senovės egiptiečiai ne tik garbino babuinus, atsiveždami juos iš tolimų kraštų ir mumifikuodami po mirties, bet ir juos veisė. Tiesa, didelio džiaugsmo tai primatams negalėjo teikti, nes jie buvo blogai maitinami ir gyveno tamsoje, teigiama žurnale „PLoS ONE“ pasirodžiusiame straipsnyje.[1]
Maždaug pusantro tūkstančio metų, nuo IX amžiaus iki Kr. iki IV amžiaus po Kr., senovės egiptiečiai garbino daugelį laukinių gyvūnų ir religiniams tikslams mumifikuodavo juos. Tarp jų buvo ir babuina. Jie Senovės Egipto teritorijoje negyveno, todėl, mokslininkų vertinimu, galėjo būti atvežami iš kitų regionų.
Belgų ir prancūzų specialistų komanda nusprendė ištyrinėti Gabant el Kurudu rajone, vadinamajame Beždžionių slėnyje, esančiame į vakarus nuo Luksoro miesto, rastus babuinų skeletų likučius. Iš viso buvo ištyrinėti 36 skirtingų primatų, gyvenusių nuo 800 iki 500 m. pr. Kr. griaučiai.
Skirtingi sužalojimai, deformacijos ir kaulų anomalijos, mokslininkų vertinimu, rodo tai, kad būdami gyvi, šie gyvūnai kentėjo maisto ir saulės nepriteklių. Tai leidžia teigti, kad daugelis babuinų buvo užauginti nelaisvėje, o ne atgabenti iš kitų kraštų.
Daug „pasakojantys“ primatų skeletai
Babuinas – šunbeždžionių šeimos primatas, priklausantis markatų pošeimiui. Patino dydis iki 84 cm, patelės – apie 60 cm. Uodegos ilgis toks pat kaip kūno ilgis. Kailis geltonai rudas. Tai dieniniai primatai, gyvena mišriomis grupėmis.[2]
„Griaučių likučiai parodė, kad visose amžiaus grupėse, pradedant mažyliais ir baigiant suaugusiai individais, nesmarkiai, tačiau vyrauja patinai. Tai, kartu su gausybe metabolinių ligų įrodymų, rodo, jog vietos poreikių patenkinimui buvo sukurta čia pat daugintis galinti populiacija, – nurodoma straipsnyje. – Išskyrus nedidelę sveikų gyvūnų dalį, kurie, greičiausiai, čia pateko tiesiai iš laukinė gamtos, tikėtina, didžioji dalis rastų primatų gimė ir augo nelaisvėje, kęsdami nuolatinį saulės šviesos ir maisto trūkumą. Pagrindinėmis patalogijomis dėl to tapo rachitas bei kaukolės, veido srities ir žandikaulių pažeidimai.“
Visgi mokslininkai pabrėžė, kad smurtinio pobūdžio skeletų pažeidimų užfiksuota nebuvo, kas leidžia teigti, kad visais kitais atžvilgiais su gyvūnais buvo elgiamasi gerai.
Panaši situacija – ir kituose šalies regionuose
Analogiškas paveikslas, susijęs su babuinų skeletais, matomas ir kituose Egipto rajonuose, įskaitant Sakkarą ir Tuna el Gebelį. Tai leidžia teigti, kad su gyvūnais visur buvo elgiamasi maždaug vienodai. Tyrimo autoriai tikisi, kad babuinų dantų tyrimai leis daugiau sužinoti apie jų mitybos ir maitinimo būdus. Jeigu iš rastų kaulų pavyks išgauti DNR, bus galima nustatyti, kokiuose regionuose gyvūnai buvo gaudomi ir kaip juos veisė nelaisvėje.
„Stroncio izotopų analizei paimti krūminiai dantys dabar yra nuodugniai tyrinėjami, siekiant nustatyti, kurios beždžionės buvo atvežtos, o kurios gimė vietoje“, – nurodoma straipsnyje.
Senovės Egiptas – valstybė, egzistavusi dabartinio Egipto teritorijoje (Nilo upės slėnyje) iki islamo įsigalėjimo VII–VIII a. Ji siejama su savita senovės civilizacija, klestėjusia šioje teritorijoje nuo III tūkst. pr. m. e.
Egiptas savo galios klestėjimo amžių pasiekė Naujosios karalystės laikotarpiu, kuomet valdė didžiąją Nubijos dalį bei didelę Artimųjų Rytų teritorijos dalį. Po to Egiptas iš lėto silpo. Savo egzistavimo laikotarpiu Egiptas buvo užpultas ir užkariautas didelio skaičiaus užsienio jėgų, tarp jų hiksų, libių, asirų, achmenidų persų, makedonų, valdant Aleksandrui Makedoniečiui. Iki 30 m. pr. m. e. Egiptą valdė graikiška Ptolemėjų karalystė, kol Kleopatrai valdant šalis patyrė nuosmukį ir tapo Romos imperijos provincija.[3]
