Dauguma žmonių skysčių vartoja per mažai
„Daug mitybos specialistų kalba apie maistą, tačiau visiškai pamiršta vandenį, kuris yra net svarbesnis už maistą“, – sako Jungtinėje Karalystėje gyvenantis mitybos specialistas, knygos „Mitybos inžinerija“ autorius Tomas Kravec.
Pasak vyro, net tris ketvirtadalius žmogaus organizmo sudaro vanduo, jis dalyvauja visuose organizmo procesuose. Seilėse yra net 99%, kraujyje – 80% vandens, net kaulai 20% sudaryti iš vandens. Ypač svarbios vandens funkcijos organizme – medžiagų apykaita, deguonies ir maisto medžiagų pernešimas, jų pasisavinimas, šalinimas, t.p. raumenų tonuso palaikymas, kūno temperatūros reguliavimas. Be vandens žmogus galėtų išgyventi apie dvi savaites. O jei jo nuolat trūksta, greitai pasireiškia įvairūs negalavimai ir ligos.
Smegenys greitai reaguoja į net nedidelį vandens trūkumą – krenta kraujospūdis, pakinta širdies ritmas, sulėtėja mąstymas, apima mieguistumas, atsiranda galvos, akių skausmai, organizmas siunčia troškulio signalus, deja, pasak T. Kravec, daug žmonių nesugeba atskirti troškulio nuo alkio, ir vietoje to, kad atsigertų – pavalgo, taip dar labiau sumažindami vandens resursus. „Jei trūksta vandens, organizmas pradeda imti jį iš kraujo, tai nieko baisaus, jei kiekis greitai atstatomas, tačiau to nepadarius organizmo darbas ima trikti“, – sakė specialistas.
Nors žmogaus kūne yra daug vandens, organizmas negali sukaupti jo atsargų, todėl jos turėtų būti nuolat papildomas. Pasak pašnekovo, dauguma žmonių vartoja per mažai skysčių. Sakoma, kad per dieną reikėtų suvartoti du litrus vandens, tačiau toks skaičiavimas yra labai apytikslis. Tinkamiau būtų skaičiuoti kūno masę kilogramais dauginant iš 0,03, pvz. 60 kg sveriančiam žmogui reikėtų suvartoti 1,8 l vandens. O sunkesniems nei 80 kg žmonėms formulė netaikoma, jiems per dieną reikėtų suvartoti 2,5 l vandens. Kiekis turėtų būti didesnis, jei karšta, žmogus dirba fizinį darbą, sportuoja. Per daug vandens, anot T. Kravec, žalos nepadarytų, didesnių kiekių reikėtų vengti tik sergantiems inkstų ligomis.
Gerti reikėtų prieš valgį, o ne pavalgius
Rekomenduojama skysčių išgerti ryte vos atsikėlus, ir gurkšnoti visą dieną. Tai gali būti ir vanduo, ir šviežiai spaustos sultys, ir įvairios žolelių arbatos, skystos sriubos. Patenkinti skysčių poreikį gali ir sultingi vaisiai, uogos.
„Saldinti, energiniai gėrimai, kava, juodoji ar žalioji arbata nėra sveiki gėrimai – jie apkrauna organizmą, o šalindamas juose esančias medžiagas organizmas išeikvoja dar daugiau vandens, tad jų vertėtų vengti“, – sakė specialistas. Bevertės, anot jo ir parduotuvėse parduodamos sultys – jos gaminamos iš koncentrato, kuris gaunamas ilgai garinant vaisių ir daržovių atliekas, tad maistinės vertės beveik neturi, o dažnai į tokius gėrimus dar pridedama ir cukraus, įvairių konservantų.
Tomas nepatarė gerti ir itin šalto vandens. Normali organizmo temperatūra yra 36,5-37°C, tad išgėrus šalto vandens, organizmui reikia eikvoti energiją jį šildyti – vanduo lieka skrandyje tol, kol tampa tinkamos temperatūros, ir tik tada patenka į kraują. Taip pat šaltas vanduo dirgina gerklę, gali sukelti peršalimą.
Vyras taip pat atkreipė dėmesį, kad gerti reikėtų prieš valgį (likus bent 20-30 min.), o ne pavalgius. „Kitu atveju vanduo tiesiog telkšo ant maisto, praskiedžia skrandžio sultis ir trikdo virškimą“, – sakė jis. Jei pavalgius labai norisi gerti – tai signalas, kad maistas netinkamas, nes organizmas sunaudoja per daug vandens jį suvirškinti.
Nereikėtų daug gerti prieš naktį – organizmui ruošiantis miegui kraujo spaudimas natūraliai nukrinta, o vanduo jį vėl pakeltų, dėl ko gali būti sunku užmigti, bet to daug skysčių trikdytų miegą, nes varytų į tualetą.
Kokį vandenį gerti? Populiariausias – vanduo iš čiaupo bei butelių. Tačiau, pasak T. Kravec, šie variantai nėra sveikiausi. Vanduo iš čiaupo yra užterštas – visų pirma, jame yra daug kalkių, kurios žalingos organizmui, o ypač kenkia kraujagyslėms, kepenims, t.p. jame randami gana dideli kiekiai įvairių neorganinių mineralinių medžiagų. Be to vandentiekio vanduo yra užterštas įvairiais mikrobiologiniais bei toksiniais teršalais, tokiais kaip virusai, bakterijos, pirmuonys, sunkieji metalai, pesticidai, nitritai bei nitratai – tiekėjai šių teršalų pilnai nepašalina, yra reguliuojamos tik leistinos jų normos. Tas pats pasakytina ir apie vandenį buteliuose, be to, jei buteliai plastikiniai, į jį patenka ir sveikatai kenksmingo mikroplastiko.
Apie distiliuotą vandenį sklando daug mitų
Sveikiausia, anot specialisto, gerti kuo grynesnį, t.y. kuo mažiau kietųjų dalelių turintį vandenį. Taip išvalyti gali distiliatorius arba atvirkštinės osmozės filtras. Distiliatorius vandenį verda, o susidariusius garus surenka į atskirą indą. Atvirkštinės osmozės metu vanduo leidžiamas per specialią membraną su itin mažomis poromis – pro jas praeina tik vanduo, o jame ištirpusios medžiagos ir kiti priedai lieka. Šiam procesui reikalingas slėgis, tad tokia valymo sistema jungiama tiesiai prie šalto vandens vandentiekio vamzdžio.
Distiliatorius išvalo vandenį visiškai, naudojant atvirkštinės osmozės filtrą, kietųjų dalelių lieka, tačiau skaičius yra itin mažas. „Taip gerai vandens neišvalo joks kitas rinkoje esantis filtras, – tikino pašnekovas. – Pavyzdžiui, „Britos“ tipo filtrai iš viso išvalo tik kalkes“.
Anot jo, distiliuotas ar atvirkštinės osmozės būdu išvalytas vanduo primena lietaus vandenį – lietaus vandenyje nėra jokių kitų medžiagų, o mineralais jis prisipildo tik patekęs į dirvą. „Pastebėta, kad tautos, kurios maistui naudoja lietaus vandenį, pasižymi gera sveikata ir ilgaamžiškumu“, – sakė vyras.
Apie distiliuotą vandenį yra įvairių mitų. Kai kam jis siejasi su pramone – norint, kad prietaisai tarnautų ilgiau, į akumuliatorių ar net paprastą lygintuvą pilamas būtent distiliuotas vanduo. „Kodėl į automobilį pilamas grynas, o į žmogaus organizmą – bet koks vanduo?“, – stebėjosi T. Kravec. Dar vienas mitas – neva distiliuotas vanduo neturi vertės, nes jame nėra jokių mineralų, ar net kad toks vanduo mineralus iš organizmo „išplauna“. „Neorganinių medžiagų žmogaus organizmas neįsisavina ir jas tiesiog pašalina – jos mums yra ne tik visiškai nereikalingos, bet dar ir organizmą apkrauna papildomu darbu. Neorganines medžiagas sintezuoti į mums tinkamas organines gali tik augalai. Jei galėtume tai daryti patys, mums nereikėtų valgyti augalų – galėtume valgyti dirvožemį“, – paaiškino specialistas bei pridūrė, kad būtent dėl to nėra jokios prasmės ir pirkti mineralinį vandenį.
Jonizacijos nauda abejotina
Renkantis tarp distiliatoriaus ir atvirkštinės osmozės filtro, reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Distiliatorius veikia lėčiau – buitinis distiliatorius per valandą išgarina tik kiek daugiau nei litrą vandens, jam reikia daug elektros, tačiau prietaisui nereikalingi jokie papildomi priedai. Atvirkštinės osmozės įrenginys vandenį išvalo akimirksniu, jam nereikia elektros, tačiau į jį statomi filtrai, kuriuos reikia gana dažnai keisti, yra brangūs.
Lietuvoje gana populiarūs vandens jonizatoriai – jie šarmina vandenį (pH pakeliamas iki 10). Tomo manymu, jų vertė maža, nes jonizatorius vandens neišvalo – atlikus jonizaciją vandenyje buvę priedai niekur nedingsta. „Tačiau ir pačios jonizacijos nauda abejotina. Žmogaus kraujo pH yra 7,35-7,45, toks įprastai būna ir vandentiekio vanduo. Skirtinguose organuose pH yra skirtingas, pavyzdžiui, skrandžio – 1,5, odos – 4,7, kasos – 8,8. Organizmas tokią rūgščių ir šarmų pusiausvyrą atlieka pats ir jokių mokslinių duomenų, kad šarminio vandens vartojimas turėtų tam įtakos, nėra“, – įsitikinęs T. Kravec. Apie vandens struktūrizatorius – prietaisus, keičiančius vandens struktūrinę gardelę, vyras taip pat skeptiškos nuomonės.
Tačiau be distiliatoriaus pats naudoja dar vieną vandens kokybę gerinti skirtą prietaisą – vandenilio generatorių. Šis prietaisas prisotina vandenį vandeniliu, kuris manoma, padeda užkirsti kelią ligoms bei stabdo senėjimą. Tačiau vandenilis greitai išgaruoja – prisotinti vandenį reikia tik prieš pat jį geriant.
Populiaru gerti virintą ar užšaldytą bei atitirpintą vandenį. „Aukšta temperatūra nužudo virusus, bakterijas ir pirmuonis, tačiau neišvalo vandens, tad toks vanduo būtų naudingas tik ypatingos padėties atveju, jei pavyzdžiui, tektų gerti vandenį iš ežero. Užšaldžius ir atitirpinus vandenį kai kurios jame esančios medžiagos sudaro nuosėdas ir nugrimzta į dugną, tuomet jas galima atskirti, tačiau taip pašalinti galima tik nedidelę dalį vandenyje esančių priedų“ – pakomentavo pašnekovas. Ar patariama gerti šulinio, šaltinio vandenį? „Tik tada, jei arti nėra pramonės cechų, gyvulininkystės ūkių, judrių kelių“, – sakė jis.
