Mirusiųjų atminimo diena: Lietuvoje – rimtis ir žvakučių jūra, kitur – šokiai ir gausybė spalvų

<h2>Pirmosios lapkričio dienos – laikas pagerbti Anapilin išėjusiuosius</h2>
<p>Artėjančias svarbias datas signalizuoti gali net prekybos centrų asortimentas. Jau rugsėjo gale mokyklines prekes išstumia gausi kapų žvakių bei dirbtinių gėlių įvairovė, primenanti, kad artėja dvi, kiekvienam lietuviui svarbios dienos: Visų Šventųjų  ir Vėlinių. Deja, bet daugeliui šios datos nėra tik eiliniai laisvadieniai, tačiau laikotarpis, kai prisimenami mirę mylimiausi bei artimiausi asmenys, lankomi jų kapai, deginamos žvakutės. Istorinės ir kultūrinės detalės susidėliojo taip, kad lietuviai yra linkę svarstyti apie mirtį, tiki pomirtiniu gyvenimu, o ir gedulas didelei daliai žmonių nėra svetimas.</p>
<p>Vis tik, dažnas vis dar painioja Visų Šventųjų bei Vėlinių dienas ir jų reikšmes. Lapkričio 1-oji mūsų šalyje yra Visų Šventųjų diena: Katalikų Bažnyčios šventė, pradėta minėti dar popiežiaus Bonifaco IV dėka. Šią dieną pagerbiami žmonės paskelbti šventaisiais, meldžiama ir tikima, kad jie suteiks mums paguodos. Tiesa, lapkričio 1-ąją pagerbiame ne tik iš tiesų kanonizuotus – paskelbtus šventaisiais asmenis: šią vieną dieną švenčiame ir savo pačių ateitį^[1]. Bažnyčiose skaitomi aštuoni Kristaus paskelbti palaiminimai, po pamaldų pradedamas maldų už mirusiuosius aštuoniadienis: giedamos psalmės, einamos procesijos su degančiomis žvakėmis ir ruošiamasi Vėlinėms. Tiesa, šiandien šias tradicijas palaiko jau tik patys uoliausi katalikai.</p>
<p>Lietuvoje būtent lapkričio pirmąją visi suvažiuoja į miestų ir miestelių kapines, tvarko kapus, padeda gėlių ir dega žvakutes. Dažnai yra įprasta uždegti ir bent vieną atminimo žvakelę ant neprižiūrimų ir apleistų kapų, nepamirštamos ir valstybei nusipelniusių asmenų amžinojo poilsio vietos. Dažnu atveju, Visų Šventųjų diena yra vienas iš kelių atvejų per metus, kai kapinėse sutinkami retai matomi tolimi giminaičiai, prisimenami Anapilin iškeliavę artimieji. Lietuvai žengiant nepriklausomybės keliu, 1990-ais buvo priimtas įstatymas ir lapkričio 1-oji tapo nedarbo diena, tad visi gali išreikšti pagarbą mirusiems mylimiesiems.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/mike-labrum-fvl4b1gjpbk-unsplash.jpg" alt="Vėlinės" /></p>
<p>Tuo tarpu lapkričio 2-ąją minimos Vėlinės, kurios siekia dar pagonybės laikus^[2]. Buvo manoma, kad žmogui mirštant, nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri nuolat lanko artimuosius, rūpinasi jais. Vėliau, kai lietuviai jau tapo krikščionimis, tradicijos susiliejo, asimiliavosi su senąją lietuvių švente Ilgėmis. Be to, ir šiandien įprastas žvakių deginimas atkeliavo iš mūsų protėvių baltų pagonių laikų: buvo tikima, kad žvakės pritraukia mirusiųjų vėles, rodo joms kelią.</p>
<p>Šią dieną bažnyčiose meldžiamasi tik už mirusiuosius, giedamos psalmės, kalbamos maldos, lankomi kapai^[3]. Vis dėlto, didžioji dalis žmonių artimųjų kapus yra įpratę aplankyti Visų Šventųjų dieną. Tiesa, dabar jau yra nutarta, jog lapkričio 2-oji taip pat bus ne darbo diena, tad tradicijos gali keistis, o tautiečiai turės daugiau ramaus laiko apsvarstyti bei prisiminti išėjusiųjų Anapilin gyvenimą, padarytus gerus darbus ir, apskritai, gyvenimo trapumą.</p>
<h2>Mirusiuosius pagerbti galima ir trankia švente</h2>
<p>Kadangi nesame atsiskyrusi ir užsidariusi tauta, Lietuvą kaip ir visą kitą pasaulį veikia kosmopolitinės tendencijos. Tikriausiai daugelis žino, kad mums visiems svarbios dienos – Visų Šventųjų, išvakarėse vyksta kita, vakarų pasaulyje mėgstama šventė – Helovynas. Spalio 31-ąją išsipuošti baisiu makiažu ir kostiumais – tokias pramogas jau spėjo pamėgti ir dalis Lietuvos jaunimo. Vis tik, kai kurie nevengia ir kritikos bei teigia, kad ramybės ir susitelkimo dienos išvakarėse pramogauti nėra ko. Iš tiesų, Helovynas nors ir siejamas su vaiduokliais, dvasiomis bei įvairiomis baisybėmis iš esmės nėra mirusiųjų pagerbimo diena.</p>
<p>Šios šventės ištakos siejamos su keltų tradicijomis: buvo tikima, kad būtent šią dieną dvasios laisvai vaikšto tarp gyvųjų, tad siekiant apsisaugoti, būtina užsimaskuoti. Taip ir gimė persirengimo tradicija, o laikui bėgant, tikroji esmė – keltų naujųjų metų sutikimas – nugrimzdo užmarštin, šventė tapo mėgstama vaikų ir jaunimo, o didžiausio populiarumą susilaukė JAV^[4].</p>
<p>Vis dėlto, net jei ir Helovynas nėra mirusiųjų pagerbimo diena, tikrai nereiškia, kad skirtingos kultūros Anapilin iškeliavusiųjų nėra linkusios pagerbti ir mums gana neįprastais, galbūt kai kuriems, net nepriimtinais būdais. Šiuo atveju būtina pakalbėti apie Meksiką ir šalyje minimą mirusiųjų dieną arba kitaip „Dia de los Muertos". Nors išvydus masines eitynes ir žmones, išsidažiusiais veidais būtų galima pagalvoti, kad ši šventė yra tarsi meksikietiškasis Helovynas, iš tiesų, tai toli gražu nėra tiesa. „Dia de los Muertos" yra giminingesnė mūsų Visų Šventųjų dienai ar Vėlinėms, be to, ir minima tuo pačiu laikotarpiu: lapkričio 1-2 dienomis.</p>
<p>Mirusiųjų diena Meksikoje minima net keletą parų, o pagrindinė tema, žinoma, yra mirtis. Meksikiečiai garsėja tvirtais šeimos ryšiais ir artimųjų vertinimu, tad nenuostabu, kad mirę mylimieji pagerbiami bei atmenami kaip pridera. Vis tik, čia apsieinama be rimties, susikaupimo, liūdesio ir tylaus gedulo. Savo meilę ir pagarbą išėjusiems Anapilin Meksikoje išreiškia spalvos, kaukės, šokiai ir dainos. Miestuose ir miesteliuose vyksta dideli paradai ir eitynės, žmonės išsidažo veidus, apsirengia įdomiausiais kostiumais. Meksikiečiai pabrėžia, kad mirusiųjų gyvenimus reikia švęsti: manoma, kad šiuo laikotarpiu jų vėlės sugrįžta pas gyvuosius ir kartu pamini savo gyvenimus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/fer-gomez-z2rdklplbds-unsplash.jpg" alt="Mirusių diena Meksikoje" /></p>
<p>Meksikos ir Lotynų Amerikos šalių gyventojai kaip ir mes, per šią šventę skuba į kapines. Čia valomi kapai, kurie vėliau spalvingai papuošiami ryškiomis gėlėmis, dekoruotomis kaukolėmis, artimieji atneša mirusio mėgtų valgių ir gėrimų, nuotraukų ar kitų gražių atsiminimų. Dažna šeima kepa ir „Pan de muerto" arba mirusiųjų duoną, kurios forma turėtų priminti kaulus. Šis kepinys taip pat atnešamas į kapines, šeima valgo, prisimena prarastą mylimąjį^[5]. Nors daugelyje pasaulio kraštų mirtis yra neatsiejama be ramybės ir tylos, meksikiečiai vadovaujasi kitomis tiesomis. Čia mirties nėra taip bijoma, ji suprantama kaip neišvengiamybė, o užuot liūdėję dėl brangaus asmens netekties, žmonės yra linkę prisiminti kokį puikų gyvenimą jis nugyveno ir už jį švęsti.</p>
<h2>Vienur atminimui skiriamos kelios dienos, kitur – ištisas mėnuo</h2>
<p>Budistai, tuo tarpu, amžino poilsio atgulusius protėvius atmena Alkanojo Vaiduoklio mėnesį vykstančiais festivaliais. Renginiai prasideda 15-ą septintojo mėnulio mėnesio dieną: mums įprastu kalendoriniu laikotarpiu tai būtų tarp liepos ir rugpjūčio mėnesių. Manoma, kad šiuo metu atsidaro anapusinio pasaulio vartai ir durys į pragarą, tad besilaikantieji papročių, tamsiu paros metu vengia eiti laukan, mat bijo, kad dvasios gali juos užpulti^[6].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/julius-yls-v2edadzli9g-unsplash.jpg" alt="Budistų Alkanojo Vaiduoklio festivalis" /></p>
<p>Blogoms dvasioms atbaidyti rengiami spalvoti festivaliai: atidarymo festivalis pradedamas paradu, o viso mėnesio pramogos užbaigiamos ugnies žibintų paleidimu į upės ar ežero vandenį. Kiekvienas šeimos narys paleidžia savo žibintą, o kieno nuplaukia toliausiai ir neužgęsta, to ateinančiais metais laukia didžiausia sėkmė. Po pramogų, šeimos skuba prie altorių, siekdamos nesupykdyti dvasių pateikia joms vegetariško maisto ir įvairių gardumynų. Festivalių metu vyksta įvairūs gyvi pasirodymai, koncertai, artistų šou. Vis tik, pirmoji eilė visuomet paliekama tuščia –  jas užimti turėtų atklystančios vėlės.</p>
<p>Šio festivalio istorija itin sena ir siekia senovės Kinijos laikus. Manoma, kad vienuolis Mulianas, kurio motina buvo neseniai mirusi, paprašė Budos padėti jai pomirtiniame gyvenime ir pamaitinti ją, nes ši kamavosi dėl bado. Vis dėlto, valgyti ji negalėjo, nes buvo vėlė. Taigi, Buda įsakė Mulianui aukoti maisto kitiems vienuoliams. Dėkingi už papildomą maisto kąsnį, vienuoliai meldėsi už Muliano mamą, kuri galiausiai vėl atgimė žmogumi, taip nutraukdama savo bado kančias.</p>