Širvintų merė pranešė apie vienuolės Irenos Valaitytės mirtį ir jos reikšmę kraštui
Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė penktadienį socialiniame tinkle pranešė apie skaudžią netektį – mirė vienuolė Irena Antanina Valaitytė. Tai buvo ne tik religinės bendruomenės narė, bet ir plačiai gerbiama asmenybė visame krašte.
„Dar visai neseniai šypsojomės ir klausėmės jos šviesių minčių, o šiandien su dideliu liūdesiu tariame – netekome Irenos Antaninos Valaitytės. Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos generalinė vyresnioji seselė Kernavėje buvo išskirtinė asmenybė, savo gyvenimą paskyrusi tarnystei Dievui ir žmonėms. Igno Šeiniaus premijos laureatė, Šimtmečio širvintiškė, ji pelnė pagarbą už savo švietėjišką ir kultūrinę veiklą, senosios Lietuvos sostinės – Kernavės – istorinio, kultūrinio ir religinio paveldo puoselėjimą bei prasmingą jo sklaidą“, – rašė Ž. Pinskuvienė.[1]
Merės teigimu, vienuolės veikla neapsiribojo vien tik religine tarnyste – ji aktyviai prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo, bendruomenės telkimo ir istorinio paveldo saugojimo. Tokios asmenybės regionuose dažnai tampa tyliais, bet itin svarbiais bendruomenės stuburais.
Vienuolės gyvenimas buvo skirtas tarnystei žmonėms ir Bažnyčiai
Irena Valaitytė vienuolės kelią pasirinko dar 1957 metais. Didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleido Kernavėje, kur priklausė Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai ir aktyviai dirbo parapijoje.
Anksčiau ji yra pasakojusi apie sudėtingus sovietmečio laikus, kai religinė veikla buvo ribojama, tačiau bendruomenė vis tiek ieškojo būdų išlikti. Ji prisiminė ir saugumo spaudimą bendradarbiauti, tačiau atsilaikė prieš tokius bandymus.[2]
Be religinės veiklos, vienuolė rūpinosi ir žmonėmis kasdienybėje. Ji padėdavo senjorams, organizuodavo pagalbą, lankydavo vienišus žmones. Tai buvo praktinė, tyliai daroma tarnystė, kuri dažnai lieka nepastebėta plačiojoje visuomenėje, bet yra itin svarbi vietos bendruomenėms.
Bendruomenė neteko žmogaus, kuris telkė, palaikė ir kūrė ryšį tarp žmonių
Pasak Širvintų merės, vienuolės gyvenimo pavyzdys išliks kaip vertybinis orientyras. Ji pabrėžė altruizmą, pasišventimą ir nuoširdžią tarnystę, kurią I. Valaitytė demonstravo visą gyvenimą.
„Nuoširdi užjauta visai tikinčiųjų bendruomenei, artimiesiems ir visiems, kuriems sesuo Irena buvo brangi. Tegul jos atminimas išlieka gyvas mūsų širdyse, o artimuosius ir bendruomenę tegu lydi stiprybė ir ramybė šiuo sunkiu metu“, – rašė Ž. Pinskuvienė.
Tokios netektys ypač jautriai paliečia mažesnes bendruomenes, kuriose asmeniniai ryšiai yra glaudūs, o aktyvūs žmonės dažnai atlieka ne vieną svarbų vaidmenį. Irena Valaitytė daugeliui buvo ne tik religinė autoritetė, bet ir kasdienio bendravimo bei pagalbos šaltinis.
Todėl ši netektis – ne tik religinės bendruomenės skausmas, bet ir viso krašto praradimas.
