Aliaksandras Milinkevičius mirė būdamas 79 metų po ilgai trukusių sveikatos problemų
2026 metų rugpjūčio 11 dieną mirė Baltarusijos mokslininkas, visuomenės veikėjas ir vienas žinomiausių demokratinės opozicijos politikų Aliaksandras Milinkevičius. Fizikas, 2006 metais tapęs bendru opozicijos kandidatu į Baltarusijos prezidentus, buvo 79 metų.
Apie A. Milinkevičiaus mirtį pranešė jo šeima. Politiko žmonos Inos Kulei sūnus Igoris Kulei nurodė, kad A. Milinkevičius mirė rugpjūčio 11-osios rytą, 7 val. 15 minučių. Baltarusijos nepriklausoma žiniasklaida skelbė, kad jis kurį laiką sunkiai sirgo.
2025 metų lapkritį A. Milinkevičiui buvo atlikta sudėtinga operacija, nes tyrimai parodė, kad jo dešinioji miego arterija buvo smarkiai užkimšta trombu. Po operacijos išsivystė smegenų edema, politikas kelias savaites praleido intensyviosios terapijos skyriuje.
Vėliau jo būklę apsunkino ligoninėje įgytos infekcijos. Nors po ilgo gydymo ir reabilitacijos buvo atsiradę sveikimo požymių, A. Milinkevičius taip ir neatsigavo. Pastaraisiais metais jis gyveno Lenkijoje, į kurią pasitraukė po 2020 metų represijų Baltarusijoje.
Fiziko išsilavinimą įgijęs A. Milinkevičius tyrinėjo lazerius ir vadovavo katedrai Alžyre
A. Milinkevičius gimė 1947 metų liepos 25 dieną Gardine, tuometėje Baltarusijos Sovietų Socialistinėje Respublikoje. Jis augo mokytojų šeimoje ir Gardino pedagoginiame institute baigė Fizikos ir matematikos fakultetą.
Baigęs studijas A. Milinkevičius dirbo Baltarusijos SSR mokslų akademijos Fizikos institute. 1976 metais jis apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją, skirtą itin galingų lazerio impulsų generavimo mechanizmui.
Mokslininko akademinė karjera buvo susijusi su kvantine elektronika, lazerių technologijomis ir fizikos dėstymu. Jis dirbo Gardino universitete, stažavosi Monpeljė universitete Prancūzijoje ir Kalifornijos universitete Jungtinėse Valstijose.
1980–1984 metais A. Milinkevičius vadovavo katedrai Setifo universitete Alžyre, kur dalyvavo kuriant fizikos studijų infrastruktūrą. Skelbiama, kad jis parašė arba kartu parengė apie 65 mokslinius darbus, apimančius fiziką, švietimą, kultūros istoriją ir architektūros paveldą.
Akademinis pasirengimas išskyrė A. Milinkevičių iš daugelio posovietinės erdvės politikų. Viešojoje veikloje jis stengėsi remtis nuosaikiu tonu, argumentais ir dialogu, nors veikė politinėje sistemoje, kurioje valdžios oponentams liko vis mažiau teisėtų veiklos galimybių.
Dirbdamas Gardino valdžioje A. Milinkevičius rūpinosi švietimu, kultūra ir istorinio paveldo išsaugojimu
1990–1996 metais A. Milinkevičius ėjo Gardino miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas. Jis buvo atsakingas už švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą, jaunimo politiką, sportą, žiniasklaidą, religinius klausimus, tarptautinius ryšius ir miesto istorinio paveldo apsaugą.
Šiuo laikotarpiu A. Milinkevičius rėmė platesnį baltarusių kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tai buvo pirmieji nepriklausomos Baltarusijos metai, kai šalyje dar vyko diskusija, ar valstybė kurs savarankišką europietišką tapatybę, ar išlaikys sovietinę politinę ir kultūrinę sistemą.
A. Milinkevičius taip pat įkūrė visuomeninę organizaciją „Ratuša“, kuri rūpinosi Gardino plėtra, vietos bendruomenėmis ir architektūros paveldu. Gardinas jam buvo svarbus kaip daugiakultūris miestas, kuriame susipynė baltarusių, lietuvių, lenkų ir žydų istorija.
2003 metais Baltarusijos valdžia organizaciją „Ratuša“ likvidavo. Tuo metu A. Lukašenkos valdoma valstybė jau sistemingai ribojo nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų, politinių partijų ir pilietinių iniciatyvų veiklą.
A. Milinkevičius palaipsniui iš vietos savivaldos ir visuomeninės veiklos perėjo į nacionalinę politiką. 2001 metais jis vadovavo opozicijos kandidato Siamiono Domašo prezidento rinkimų kampanijai, o po ketverių metų pats tapo pagrindiniu demokratinių jėgų kandidatu.
2005 metais susiskaldžiusi Baltarusijos opozicija pasirinko A. Milinkevičių bendru kandidatu į prezidentus
2005 metų spalį Minske susirinko maždaug 900 politinėms partijoms ir pilietinėms organizacijoms atstovavusių Demokratinių jėgų kongreso delegatų. Jų tikslas buvo išrinkti vieną kandidatą, kuris 2006 metų prezidento rinkimuose mestų iššūkį nuo 1994 metų šalį valdžiusiam Aliaksandrui Lukašenkai.
A. Milinkevičius atrankoje įveikė kelis geriau žinomus partijų lyderius. Jo kandidatūrą rėmė ideologiškai skirtingos politinės grupės – liberalai, socialdemokratai, komunistai, žalieji ir baltarusių tautinio judėjimo atstovai.
Opozicijos pasirinkimas buvo mėginimas išvengti ankstesnių rinkimų klaidos, kai keli konkuruojantys kandidatai suskaidydavo valdžiai nepritariančių rinkėjų balsus. A. Milinkevičiaus nuosaikus politinis stilius ir nepriklausymas vienai stipriai partijai leido skirtingoms organizacijoms sutarti dėl bendros kandidatūros.
Kampanijos metu A. Milinkevičius ragino Baltarusiją demokratizuoti, išplėsti vietos savivaldą, užtikrinti nepriklausomos žiniasklaidos veiklą ir kurti glaudesnius santykius su Europos Sąjunga. Kartu jis vengė reikalauti staiga nutraukti ryšius su Rusija, suprasdamas ekonominę ir politinę Baltarusijos priklausomybę nuo Maskvos.
Galimybės pasiekti rinkėjus buvo labai ribotos. Valstybinė televizija, radijas ir didžioji dalis spaudos veikė valdžios naudai, opozicijos renginiai būdavo draudžiami arba trukdomi, o kampanijos aktyvistai sulaikomi. Pats A. Milinkevičius nacionalinėje televizijoje galėjo pasirodyti tik per oficialiai kandidatams skirtą priešrinkiminį laiką.
2006 metų prezidento rinkimų oficialūs rezultatai neatspindėjo laisvos politinės konkurencijos
2006 metų kovo 19 dieną įvykusių rinkimų oficialiais duomenimis, A. Lukašenka surinko daugiau kaip 83 proc., o A. Milinkevičius – šiek tiek daugiau kaip 6 proc. rinkėjų balsų. Opozicija šių rezultatų nepripažino ir pareiškė, kad balsavimas bei balsų skaičiavimas buvo suklastoti.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro stebėtojų misija konstatavo, kad rinkimai neatitiko ESBO įsipareigojimų dėl demokratinių rinkimų. Misija atkreipė dėmesį į valstybės išteklių naudojimą A. Lukašenkos kampanijai, opozicijos bauginimą, nevienodas galimybes naudotis žiniasklaida ir neskaidrų balsų skaičiavimą.
Ypač daug abejonių sukėlė išankstinis balsavimas, kuriame, oficialiais duomenimis, dalyvavo apie 31 proc. rinkėjų. Opozicijos atstovai retai patekdavo į rinkimų komisijas, o stebėtojams daugelyje apylinkių nebuvo suteikta galimybė patikrinti tikrųjų rezultatų.
Nepriklausomai nustatyti, kiek balsų iš tiesų gavo A. Milinkevičius, nebuvo įmanoma. Kai kurie opozicijos atstovai ir analitikai teigė, kad jo palaikymas galėjo siekti maždaug ketvirtadalį rinkėjų, tačiau dėl skaidraus balsų skaičiavimo nebuvimo šio skaičiaus negalima laikyti patvirtintu rezultatu.
Baltarusijos valdžia ESBO kritiką atmetė. Tuo metu Nepriklausomų Valstybių Sandraugos stebėtojų misija rinkimus įvertino kaip atvirus ir skaidrius. Skirtingos išvados atspindėjo platesnę geopolitinę priešpriešą: Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos rezultatų nepripažino demokratiškai patikimais, o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasveikino A. Lukašenką su pergale.
Po rinkimų A. Milinkevičius vadovavo protestams Minske ir buvo nuteistas administraciniu areštu
Paskelbus oficialius rezultatus tūkstančiai žmonių susirinko Minsko Spalio aikštėje. Protestuotojai išskleidė istorinę baltai raudoną baltą Baltarusijos vėliavą, statė palapines ir reikalavo pakartotinių, demokratinių rinkimų.
Kelias dienas trukusi protesto stovykla tapo didžiausia Baltarusijos opozicijos akcija per daugelį metų. Demonstrantai tikėjosi, kad šalyje gali pasikartoti Ukrainos Oranžinės revoliucijos arba Sakartvelo Rožių revoliucijos scenarijus.
Saugumo pajėgos palapinių stovyklą išvaikė, šimtai jos dalyvių ir žurnalistų buvo sulaikyti. A. Milinkevičius protestus tęsė ir vėliau, tačiau 2006 metų balandį buvo suimtas už dalyvavimą valdžios nesankcionuotame mitinge ir nuteistas 15 parų administracinio arešto.
Vėlesniais mėnesiais pareigūnai A. Milinkevičių ne kartą trumpam sulaikė įvairiomis aplinkybėmis. Europos Parlamentas pažymi, kad politikas buvo sulaikomas remiantis skirtingais pretekstais, tačiau rimti baudžiamieji kaltinimai jam nebuvo pateikti.
Šios represijos neprivertė A. Milinkevičiaus pasitraukti iš viešojo gyvenimo. Po rinkimų jis įkūrė judėjimą „Už laisvę“ ir jam vadovavo iki 2016 metų, daugiausia dėmesio skirdamas pilietinės visuomenės stiprinimui, žmogaus teisėms bei Baltarusijos ryšiams su Europa.
Europos Parlamentas A. Milinkevičiui skyrė 2006 metų Sacharovo premiją už minties laisvę
2006 metų gruodį Europos Parlamentas A. Milinkevičiui įteikė Sacharovo premiją už minties laisvę. Premija jam skirta už demokratinių jėgų telkimą, žmogaus teisių gynimą ir pasipriešinimą autoritariniam Baltarusijos režimui.
Priimdamas apdovanojimą A. Milinkevičius pabrėžė, kad premiją laiko visos Baltarusijos pilietinės visuomenės įvertinimu. Jo politinė programa buvo grindžiama įsitikinimu, kad Baltarusija priklauso Europos kultūrinei ir politinei erdvei.
Vis dėlto A. Milinkevičius pasisakė už kritišką, tačiau konstruktyvų dialogą su Baltarusijos valdžia. Jo nuomone, visiška šalies izoliacija galėjo dar labiau sustiprinti priklausomybę nuo Rusijos ir apsunkinti ryšius tarp baltarusių visuomenės bei likusios Europos.
2010 metų prezidento rinkimuose A. Milinkevičius nedalyvavo. Jis aiškino, kad Baltarusijos rinkimų įstatymai ir politinės sąlygos nebuvo pakeisti tiek, kad būtų galima tikėtis laisvų, atvirų ir sąžiningų rinkimų.
Šis sprendimas taip pat atskleidė opozicijos strateginius nesutarimus. Vieni jos lyderiai manė, kad dalyvauti būtina net ir iš anksto nesąžininguose rinkimuose, kiti laikė tokį dalyvavimą autoritarinės sistemos legitimavimu.
A. Milinkevičiaus politinį palikimą pratęsė nauja Baltarusijos protestų karta
A. Milinkevičiui nepavyko pakeisti Baltarusijos valdžios, tačiau 2006 metais jis pirmą kartą per ilgą laiką sutelkė didžiąją dalį šalies demokratinės opozicijos aplink vieną kandidatą. Jo kampanija parodė, kad politinę alternatyvą A. Lukašenkai gali kurti ne tik tradicinių partijų vadovai, bet ir akademinės bei pilietinės visuomenės atstovai.
2006 metų protestai buvo gerokai mažesni už 2020 metais po prezidento rinkimų Baltarusiją apėmusias demonstracijas. Vis dėlto Spalio aikštėje įkurta palapinių stovykla tapo svarbiu protesto kultūros etapu ir būsimų demokratinių judėjimų patirties šaltiniu.
Po 2020 metų represijų A. Milinkevičius, kaip ir daugelis kitų Baltarusijos opozicijos atstovų, buvo priverstas gyventi užsienyje. Jis ir toliau rėmė nepriklausomą švietimą, pilietines iniciatyvas ir Baltarusijos integraciją į Europos politinę erdvę.
Opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, pagerbdama A. Milinkevičiaus atminimą, pavadino jį išskirtinio orumo žmogumi. Europos Parlamento vadovė Roberta Metsola pabrėžė, kad Sacharovo premijos laureatas net ir priverstas pasitraukti į užsienį neatsisakė laisvos Baltarusijos vizijos.
A. Milinkevičiaus gyvenimas apėmė kelis skirtingus Baltarusijos istorijos laikotarpius – sovietinę akademinę sistemą, pirmuosius nepriklausomybės metus, A. Lukašenkos autoritarizmo įsitvirtinimą ir 2020 metų visuomenės sukilimą. Jo politinis palikimas pirmiausia siejamas su pastanga sujungti baltarusių tautinę tapatybę, demokratiją ir europietišką šalies ateitį.
Šaltiniai
Euronews. (2026). Belarusian opposition politician and scientist Aliaksandr Milinkevich dies at 79.
https://www.euronews.com/2026/08/11/belarusian-opposition-politician-and-scientist-aliaksandr-milinkevich-dies-at-79
Nasha Niva. (2026). Aliaksandr Milinkevich dies.
https://nashaniva.com/amp/en/402052
Belsat. (2026). A man of exceptional dignity: Sviatlana Tsikhanouskaya pays tribute to late Aliaksandr Milinkevich.
https://en.belsat.eu/94802019/a-man-of-exceptional-dignity-sviatlana-tsikhanouskaya-pays-tribute-to-late-aliaksandr-milinkevich
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis yra aiškus ir informatyvus, pateikiantis svarbią informaciją apie Aliaksandrą Milinkevičių ir jo indėlį į Baltarusijos opoziciją, kas gali būti aktualu lietuvių skaitytojams.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie Aliaksandrą Milinkevičių ir jo indėlį į Baltarusijos opoziciją, be to, jis yra nešališkas ir vengia dezinformacijos.
Straipsnis yra aktualus, nes aptaria svarbų Baltarusijos opozicijos lyderį, kurio veikla turi tiesioginę įtaką regiono politinei situacijai. Jo mirtis gali paskatinti diskusijas apie demokratijos ir žmogaus teisių klausimus, kurie yra svarbūs ir Lietuvai.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie Aliaksandro Milinkevičiaus indėlį į Baltarusijos opoziciją ir demokratijos skatinimą, kas yra aktualu tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos visuomenei.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie Aliaksandrą Milinkevičių ir jo indėlį į Baltarusijos opoziciją, nesukeldamas nepagrįsto nerimo ar emocinės manipuliacijos.
