30-mečio verslininko įmonė iš Arizonos gavo 1 mlrd. dolerių sutartį, nors neturėjo nei licencijų, nei patirties
2022 metais Ukraina sudarė 1 mlrd. JAV dolerių vertės sutartį su kuklia ginklų parduotuve iš Arizonos, vadinama „OTL Firearms“. Ši įmonė, įsikūrusi paprastame prekybos centre Tuksone, priklausė vos 30 metų verslininkui Tanneriui Cookui. Sutarties vertė viršijo net Estijos metinį gynybos biudžetą, tačiau, kaip dabar aiškėja, Ukraina už ją negavo nė vieno šovinio.
Pagal pasirašytą susitarimą „OTL Firearms“ turėjo pristatyti milijonus vienetų sovietinio tipo ginkluotės: 10 milijonų 23 mm zenitinių sviedinių, 56 tūkstančius „Grad“ raketų, 24 tūkstančius minosvaidžių sviedinių ir kitą amuniciją. Ukraina iš anksto pervedė 17 mln. eurų, tačiau siuntos taip ir nebuvo išsiųstos[1].
Įmonė, neturėjusi eksporto patirties ir tinkamų licencijų, teigė susidūrusi su kliūtimis dėl leidimų Serbijoje – šalis esą atsisakiusi išduoti leidimus dėl politinių priežasčių. Tačiau tarptautinis arbitražas Vienoje nustatė, kad „OTL Firearms“ net neturėjo reikiamų JAV eksporto licencijų. Byla tapo vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip skubotas karo finansavimas ir skaidrumo stoka lemia milijoninius nuostolius.
Ukrainos valstybinė įmonė pervedė milijonus mažai žinomam tiekėjui, o sandoris subyrėjo per kelis mėnesius
Sutartis, pažymėta kodu „Pr-05“, buvo pasirašyta tarp „OTL Firearms“ ir Ukrainos valstybinės ginklų prekybos įmonės „Progress“. Kodėl milijonai buvo pervesti mažai žinomai ginklų parduotuvei iš JAV, „Progress“ atsakyti atsisakė.
Dokumentai rodo, kad „OTL Firearms“ įregistruota tik 2020 m. liepos mėnesį, o po dvejų metų jau pasiūlė Ukrainai tiekti šaudmenis iš Serbijos. Derybose bendrovę atstovavo Kijevo teisininkas Mykola Karanko, kuris, pasak „OTL“, iš tiesų veikė Ukrainos gynybos ministerijos vardu ir reikalavo pinigų neįvardytiems „tretiesiems asmenims“. Šie kaltinimai liko nepaaiškinti.
M. Karanko anksčiau buvo minimas ir kituose abejotinuose ginklų sandoriuose. 2009 m. Teksaso teismas jį pripažino kaltu dėl neteisėtų bandymų paveikti sutartį su Iraku ir nurodė sumokėti milijonines baudas.
Vos per mėnesį po pažinties abi pusės pasirašė milijardinę sutartį. Lapkritį „Progress“ pervedė 17 mln. eurų į Arizonos banką, tačiau jau gruodį „OTL Firearms“ atsiprašė, kad negali išsiųsti prekių. Įmonė kaltino „vėluojančius mokėjimus“, nors arbitražo teismas šį pasiteisinimą atmetė. 2024 m. pradžioje Vienos teismas įpareigojo „OTL Firearms“ grąžinti visą sumą, pridėjus delspinigius ir palūkanas.
Kadangi įmonė sprendimo nevykdė, byla pasiekė JAV federalinį teismą. Teisėja Rosemary Márquez pritarė arbitražo išvadai ir patvirtino, kad „OTL Firearms“ „neįvykdė sutarties įsipareigojimų ir nepateikė gynybos“. Bendra įmonės skola Ukrainai viršijo 20 mln. eurų.
Skandalas išryškino karo finansavimo neatsakingumą ir nerimą keliančią pinigų nutekėjimo grandinę
Ši istorija tapo dar vienu įrodymu, kad karo metu vykdomos ginkluotės tiekimo sutartys dažnai pasirašomos skubotai, be tinkamos patikros ir skaidrumo. „Financial Times“ duomenimis, Ukraina per kelerius metus prarado šimtus milijonų dolerių dėl panašių neįvykdytų ar abejotinų sandorių.
„OTL Firearms“ atvejis atskleidžia ne tik valdymo chaosą, bet ir platesnį klausimą: ar karo finansavimas be aiškios kontrolės netampa pasipelnymo šaltiniu tarpininkams ir spekuliantams. Tokios istorijos stiprina skeptišką požiūrį į tai, kaip naudojami Vakarų ir tarptautinių donorų pinigai, kai karinės pagalbos sistema veikia be realios atskaitomybės.
Kol daugelyje Europos šalių didėja spaudimas toliau remti Ukrainą, tokie atvejai verčia klausti, ar nekontroliuojami pinigų srautai tikrai padeda užtikrinti taiką ir saugumą, ar tik maitina ginkluotės verslo grandinę. Kai milijonai eurų dingsta tarp fiktyvių sutarčių ir neskaidrių sandorių, vis daugiau žmonių reikalauja atsakomybės ir permąsto karo finansavimo logiką, siekdami, kad valstybės išliktų suverenios, o jų parama – skaidri ir pagrįsta.
