Leisdami moterims kalbėti, palengvinsime priėjimą prie paslaugų
„Kaip ir gimdymas, taip ir abortas nebėra skirtas vien tik moterims“, – tokią žinią lyg ryškiausią vėliavą neša LGBT bendruomenė; na, o tai, kas kažkada buvo laikyta moterų teisėmis, tapo absoliučiu mažmožiu – universaliu būdu identifikuoti save taip, kaip norisi šiandien[1].
Taigi, kultūriškai galingos grupės naudojasi nauju įstatymu, siekdamos ant pjedestalo užkelti dabartinę lyčių ideologiją, pagal kurią reprodukcija ir seksas tampa paraleliai dėmesio prašančiomis sritimis: sensacingiausias šios darbotvarkės įrodymas buvo Misūrio kongresmenės paminėjimas apie motinas kaip „gimdančias asmenybes“, siekiant paskatinti teiginį, jog vyrai, nors ir transseksualūs, taip pat gali pagimdyti.
Kadangi kiekvienas gali būti vyras arba moteris – pagal individualų poreikį, kylantį šiuo metu – darytis abortą gali bet kas, įskaitant vyrus ir dargi, žinoma, nebinarinę lytį. Kitaip tariant, pardavinėdami abortus su eufemizmo bei melo prieskoniu, procedūros šalininkai nūdienoje yra kelis kartus labiau nusiteikę reklamuoti destruktyvias biologines realijas. Ir visgi, kalbant išsamiau apie gyvybės nutraukimą ankstyvoje stadijoje, tiesa ta, kad leisdami moterims diskutuoti apie sudėtingus abortus, galime pagerinti prieigą prie jų.
Taip, kaip ir didžioji dalis žmonių, aš galvojau apie moteris Teksase – JAV valstijoje, kuri užsiima priverstiniu gimdymu. Įvertinus tai, kaip nėštumas datuojamas nuo pirmosios paskutinių mėnesinių dienos, šešių savaičių abortų limitas iš principo prilygsta draudimui, paliekant itin mažą laiko tarpą moteriai susitarti dėl nėštumo nutraukimo. Nepaisant ciniško žmogaus teisių išpuolio, džiaugiuosi, jog, pavyzdžiui, Anglijoje yra galimybė nemokamai atlikti saugų bei legalų abortą. Gal ir mes kada nors paseksime moters laisvę simbolizuojančiu keliu?
Visame pasaulyje tęsiasi puolimas prieš moterų reprodukcines teises
Turime pripažinti, kad kalbėti apie abortus vis dar yra tabu. Kita vertus, turbūt savotiška „privilegija“ galime vadinti galimybę susitarti dėl susitikimo su ginekologe, galiausiai išgeriant greito veikimo tabletę – jei spėjame laiku – ir tęsti savo gyvenimą toliau. Šiaip ar taip, nevalia pamiršti, jog kai kurioms moterims net ir teisėtas bei saugus abortas gali būti traumuojantis.
Intensyviai paveikiantis abortas yra Lucy Burns filmo „Didesnis už apelsiną“ dėmesio centre[2]. Tai nėra istorija apie moterį, pasidariusią abortą ir pajutusią palengvėjimą; tai aborto pasekmių dienoraštis, kuriame skausme esanti pasakotoja perteikia žmonėms psichologinės naštos priklausomybę, atsispindinčią internetiniuose „mėmuose“. Tiesa, ji sugeba puikiai apibūdinti procedūros metu patirtą traumą, pasisakydama už ryžtingą pasirinkimą, o tai prilygsta pusiausvyrai šiais poliarizuotais laikais.
„Didesnis už apelsiną“ suteikia mums gyvybiškai svarbių pamąstymų bei emocijų išreiškimo galimybių, kurios neretai atrodo nutylimos – užspaudžiamos perdėm giliai. Kalbant apie pagrindinės veikėjos draugus, daugelis jų net neįsivaizdavo, ką iš tikrųjų reiškia abortas. Bet aš tikiu, jog už šios tylos slypi baimė.
Grįžtant prie valstybių požiūrio abortų atžvilgiu, situacija Jungtinėje Karalystėje vis tik nėra ideali, mat galimybė atlikti šią procedūrą yra su išlygomis: tai teisėta tik tiek, kiek tam tikromis aplinkybėmis yra nusikaltimų prieš asmenį įstatymo išimtis. Leidimą, be kita ko, turi pasirašyti du gydytojai, kurie patikrina, ar nėštumo išnešiojimas kelia pavojų motinos sveikatai. Aišku, galime manyti, kad užtenka tiesiog nueiti į kliniką ir pasakyti: „Sveiki, aš nėščia, bet to nenoriu“. Tačiau to, žinoma, nepakanka.
Esu tikra, kad kai kurie žmonės yra patyrę tą patį, kuomet jautiesi taip, tarsi būtum priversta pasiteisinti: „Manau, jeigu aš negalėsiu pasidaryti aborto, poveikis mano psichinei sveikatai bus toks didelis, jog rizikuoju pakelti prieš save ranką“. Trumpiau tariant, teisinis poreikis įrodyti moterims nenutrūkusio nėštumo naudą neleidžia joms diskutuoti apie pagrįstą aborto poreikį. Vietoj to, egzistuoja tylos kultūra, kai neatsakyti nepatogūs klausimai keroja į visas galimas puses. (Kalbėjimas, kaip žinia, galėtų padėti nutiesti kelią į geresnę teisinę padėtį).
Lietuvoje buvo ne vienas bandymas sugriežtinti nėštumo nutraukimo tvarką
Ne paslaptis, kad jei savo jausmus apie nepageidaujamą nėštumą tenka priskirti pretenzingam požiūriui, humaniškos bei holistinės sistemos čia nėra nė kvapo. Tuo tarpu moterys, kurioms abortas buvo trauminis, neturėtų jaustis vienišos savo skausme – jų emocija yra išgyvenimų dalis, kurią verta išgirsti.
Iš esmės abortų priežasčių gali būti tiek, kiek juos pasidariusių moterų, ir nors ši tema išlieka tabu ribose, abstrakčiai ji ganėtinai gyvybinga. Na, o užuot vertę moteris užimti poliarizuotas pozicijas, turime pripažinti visą emocijų spektrą, įskaitant tokias moteris kaip Burns, kuri tai apibūdina kaip blogiausią, bet reikalingą gyvenimo patirtį.
Statistiškai dauguma moterų nesigaili sprendimo dėl aborto, tačiau iš didesnės dalies lietuviškų žiniasklaidos publikacijų gali susidaryti absoliučiai priešingas įspūdis[3]. Be to, dažnai bandoma atkalbėti pacientes. Ir visgi, man natūraliai kyla klausimas, kodėl gi medikai jaučiasi turintys teisę daryti spaudimą toms, kurios apsisprendė dėl nėštumo nutraukimo? (Lietuvoje abortas yra legalus iki dvyliktos nėštumo savaitės, o esant komplikacijoms ir gresiant pavojui gyvybei įmanomas ir iki 22-os).
Dargi akušeris ginekologas, be galimų neigiamų aborto komplikacijų, moteriai bei jos sutuoktiniui taipogi turi paaiškinti apie moralinį nėštumo nutraukimo aspektą. Ir tai, galimai, yra „tas momentas“, kuomet medikai randa palankią progą pateikti savo nuomonę aborto pageidaujančioms moterims. Kita vertus, nutraukti nėštumą šalyje nėra paprasta – vienintelis būdas tai padaryti yra atlikti medicininę intervenciją, nes medikamentiniai abortai, kaip žinia, nėra legalūs, nors dar prieš kelias dešimtis metų ginekologų bendruomenės bei Pasaulio sveikatos organizacijos buvo aptarti kaip itin saugūs.
