Vedliais ne gimstama, bet tampama
Anglų kalboje dažnai galima išgirsti šiuos posakius, „leader“ ir „to lead“ – „lyderis“ ir „vesti“. Pirmiausia, lyderis yra tas, kuris padeda kitam. Jis nesibodi ir nesigėdija ištiesti pagalbos rankos. Kaip sakė Mahatma Gandis: „Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje“.
Tad pirmyn! – būtų galima sakyti. Svajok, siek, įgyvendink ir turėk. O tada džiaukis savojo darbo saldžiais vaisiais. Tiesa, čia, kaip ir visur, pasitaiko nesklandumų, nesusikalbėjimų, tačiau jų neišvengsime.
Tapti lyderiu aktualu ir svarbu ne tik darbe, bet ir apskritai gyvenime. Lyderis paskui save veda tuos, kurie leidžiasi būti vedami. To nereikia nei bijoti, nei juo labiau gėdytis. Gal ir ne kiekvienas gali būti lyderiu, nes tam yra svarbios ir prigimtinės savybės – tiek charakterio, tiek aplinkos, kurioje buvo augama. Tačiau, bandyti tapti lyderiu, irgi sveikintinas dalykas, ypač, jei turima į ką lygiuotis, iš ko semtis patirties, suprasti vienokius ar kitokius gyvenime vyraujančius reiškinius.
Populiarioji frazė, kad lyderiais yra ne gimstama, o tampama – įkvepia tuos, kurie gal ir per daug yra linkę save nuvertinti. Juk kaip smagu, kai tave tinkamai ir deramai įvertina, kai jautiesi svarbus, nes klausiama tavo nuomonės.
Davidas G. Majersas teigė:
„Vieni lyderiai paskiriami arba išrenkami oficialiai, kiti iškyla neformaliai, savosios grupės tarpe. Lyderio sėkmė dažnai priklauso nuo aplinkybių – puikus inžinierių grupės vadovas nebūtinai taip pat sėkmingai vadovautų pardavimų agentams. Vieniems žmonėms puikiai sekasi būti užduoties lyderiais – tai yra organizuoti darbą, nustatyti standartus ir sutelkti dėmesį į tikslą. Kitiems puikiai sekasi socialinė lyderystė – sutelkti grupę darbui, spręsti konfliktus ir palaikyti kolektyvo narius“[1].
Jei nesi lyderis darbe, kažkaip savęs nusivertinti nereikia, būti lyderiu galima ir šeimoje ar draugų rate. Ir tai taip pat yra labai puiku. Bet būtent karjeroje lyderystės itin siekiama, nes yra žmonių, kurie gali suburti į priekį vesti tuos, kurie turi daug žinių, darbe deda daug pastangų, bet mėgsta sekti. Tad kodėl gi nepaklausus kai kurių patarimų ir lyderio nuomonės? Žmogus bus išklausytas, pamokytas ir nukreiptas ten, kur reikia.
Tapimas geru vadovu yra neatsiejamas nuo nuolatinio tobulėjimo
Pirmiausia yra nuolatinis, nepertraukiamas mokymasis. Supratimas, kad kasdien reikia mokytis, tobulėti ir dirbti yra svarbiausias veiksnys. Kas galvoja, kad žino viską – klysta. Visko žinoti ir suprasti yra beveik neįmanoma. O juo labiau, kad su kiekviena diena gyvenime daug kas keičiasi, mainosi, tam tikra prasme ir tobulėja. Iššūkių priėmimas – taipogi vienas esminių dalykų kalbant apie lyderystę.
Kasdien susiduriama su įvairiais iššūkiais, sudėtingais klausimais ir painiomis dilemomis. Aktyviam, veikliam žmogui tai yra natūralus procesas. Tačiau, pasirodo, būna ir tokių, kurie su iškeltais iššūkiais nesusidoroja. Tad reikia tai pripažinti ir įsivardinti kaip spręstiną problemą. Iššūkiai nepasibaigia sulig dienos baigtimi, nes jų kyla vis naujų, galbūt dar sudėtingesnių. Ir kai su jais sėkmingai „susidorojama“, žmogus – lyderis tarsi palypėja keliais laipteliais aukščiau.
Svarbus tampa sąžiningumas tiek prieš save, tiek ir prieš kitus. Jei kažkas yra nutylima ar iki galo nepasakoma, iškart dingsta pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais. Tad kurti sąžiningo lyderio įvaizdį reikia ne tik dėl savo ramios sąžinės, bet ir vardan kitų.
Karštas entuziazmas, blaivus protas ir sveikas užsispyrimas – tai trys veiksniai, dažniausiai užtikrinantys sėkmę[2].
Stabilumas negali būti pamirštas. Nusistovėjus tam tikram gerbūviui, jį ir toliau svarbu stengtis palaikyti stabilų. Kažką tobulinti reikia, dažnai tai net privaloma, bet pati emocinė atmosfera turi būti stabili. Kitu atveju, tvyros įtampa ir baugumas, o to tikrai nereikia.
Lyderis nėra amžinas: vakar buvo vienas, rytoj juo taps kitas
Taip. Lyderystė yra toks reiškinys, kuris neapsieina be naujovių, tam tikros iniciatyvos ir pačių inovacijų. Lyderis yra toks asmuo, šalia kurio galima palengva ir pačiam tapti lyderiu. Tikrasis lyderis moko, pagelbsti ir rūpinasi savo komanda.
Jis noriai dalijasi savo žiniomis ir nelaiko kažkokių paslapčių, neiškraipo žinomų faktų ir tiesų. Rūpestis – jo svarbiausia prerogatyva.
Kaip teigė Deilas Karnegis:
„Geri lyderiai nenustato, kokių tikslų turėtų siekti jų žmonės ir nesako jiems, kaip tie tikslai turėtų būti pasiekti. Geri lyderiai dirba su savo žmonėmis, kad padrąsintų nusistatyti savo pačių tikslus ir suteiktų jiems priemones, kuriomis galėtų juos pasiekti“.
Svarbu niekada nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Pasaulyje tiek atvejų, kai iki sėkmės pritrūko vos kelių žingsnelių ir tikslas būtų buvęs pasiektas. Tad pravartu rūpintis savimi ir aplinkiniais žmonėmis. Rūpinimasis – būtina lyderio savybė, be kurios jis pats vienas toli nenukeliautų.
O su komanda – puikiai pasiekiami visi užsibrėžti tikslai. Reikia tik pernelyg nebijoti kritikos. Reikėtų gi suklusti tuomet, jei apskritai niekas nekritikuotų, su viskuo ir visur būtų sutinkama. Kritikos žodžiai gali įpūsti naujų vėjų, kurių dėka galima šiek tiek paūgėti, jei tik atsižvelgiama ir paisoma realios ir tikrai pagrįstos kritikos.
Pelnyta ji ar ne – klausimas. Bet jeigu, tarkime, asmuo kritikuoja, vadinasi, kažkas tuo norima pasakyti. Būtina viską išsiaiškinti ir visiems priimti tokį sprendimą, kuris būtų visų atžvilgiu optimaliausias. Nauda tokia – yra kalbama, bet yra dar gi ir atidžiai atsižvelgiama į tai, kas yra daroma.
