Svalbarde vandentiekio vanduo nebetinka gerti: tirpstantis amžinasis įšalas išplauna sunkiuosius metalus

Norvegijos Svalbardo salyno sostinės Longjyrbyeno gyventojams pasakyta nebegerti vandentiekio vandens: jį užteršė sunkieji metalai, kuriuos mokslininkai sieja su tirpstančiu amžinuoju įšalu. Kaip rašo „The Guardian“, tai gali būti perspėjimas ir kitoms Arkties bendruomenėms, nes Longjyrbyenas yra viena sparčiausiai šylančių vietų pasaulyje.

Tirpstantis įšalas atidengė uolienas, iš kurių į ežerą plauna metalus

„The Guardian“ duomenimis, Longjyrbyenas geriamąjį vandenį daugiausia gauna iš 2,5 km ilgio užtvenkto ežero, vadinamo Isdammen – „ledo tvenkiniu“. Dėl klimato krizės pakilus temperatūrai, tirpo amžinasis įšalas, o naujai atidengtos uolienos ėmė išplauti metalus į tvenkinį. Miestas, esantis apie 800 mylių (apie 1 300 km) nuo Šiaurės ašigalio, šyla itin sparčiai – rudens temperatūra čia kyla iki 4 laipsnių per dešimtmetį.

Tyrėjų teigimu, vandens užterštumą greičiausiai lemia du veiksniai: amžinojo įšalo tirpimas ir buvusio kalnakasybos miestelio geologija. „Tirpstančio amžinojo įšalo ir skalūno uolienų, kuriose yra mineralo pirito, dar vadinamo „kvailių auksu“, derinys sukelia vandens tiekimo taršą“, – sakė Svalbardo universiteto centro geologijos docentė, amžinojo įšalo ekspertė Marjolaine Verret.

Pasak jos, kai piritas susiliečia su vandeniu ir deguonimi, jis oksiduojasi ir sukuria rūgštingumą. „Susidariusi rūgštis gali išplauti sunkiuosius metalus iš šių uolienų į vandens telkinius. Longjyrbyene problema buvo manganas, tačiau iš uolienų gali būti išplaunami ir kiti teršalai“, – aiškino mokslininkė.

Rodiklis	Duomenys	Šaltinis
Gyventojų	apie 2 600	„The Guardian“
Vandens šaltinis	Isdammen ežeras, 2,5 km ilgio	„The Guardian“
Atstumas iki Šiaurės ašigalio	apie 800 mylių	„The Guardian“
Rudens temperatūros kilimas	iki 4 °C per dešimtmetį	„The Guardian“
Rekomenduojama mangano riba	50 mikrogramų litre	„The Guardian“
Pirmasis įspėjimas	2025 m. rugsėjis	„The Guardian“

Šaltiniai: „The Guardian“, „Wikipedia“.

Mangano lygis „iššovė“, vanduo – iš talpos prekybos centre

Savivalda „Longyearbyen lokalstyre“ pirmą kartą įspėjo 2 600 gyventojų praėjusių metų rugsėjį, kai paaiškėjo, kad mangano kiekis vandenyje viršija Norvegijos visuomenės sveikatos instituto rekomenduojamus 50 mikrogramų litre. Longjyrbyeno meras Terje Aunevikas sakė, kad geriamojo vandens kokybė dėl nuosėdų niekada nebuvo gera, tačiau mangano lygis „iššovė“. Ilgalaikis didelio mangano kiekio poveikis gali sukelti neurologinių sutrikimų, ypač vaikams ir kūdikiams.

Buvo įvestos skubios laikinos priemonės: vietos prekybos centre įrengta centrinė talpa su nemokamu išvalytu vandeniu, kurį filtruoja vietos alaus darykla, o gyventojai ten pildosi savo indus. Pradėtas ir tyrimas. Nuo to laiko mangano kiekis sumažėjo, tačiau šių metų pradžioje vėl viršijo rekomenduojamas ribas, todėl draudimas gerti vandentiekio vandenį tebegalioja.

T. Aunevikas teigė, kad mangano lygis „nėra pavojingas“, tačiau vyriausybės rekomendacijų būtina laikytis. Jis pripažino, kad geriamojo vandens krizė sukėlė daug „triukšmo“, o dalis gyventojų pyksta dėl nepatogumų.

Naujas vandentiekis kainuotų „itin brangiai“

Meras, užsakęs vandens kokybės tyrimą, sakė, kad gali prireikti „visiškai naujo vandentiekio“. Svarstomi sprendimai – įrengti filtravimo sistemą prie Isdammen ežero ir kaip atsarginį variantą turėti gėlinimo įrenginį, arba atvirkščiai. Bet kuris būdas būtų „itin brangus“ ir, pasak mero, dėl ekstremalių Svalbardo sąlygų, kai vandens temperatūra dažnai būna žemiau nulio, keltų techninių iššūkių.

„Visada laikėme savaime suprantamu dalyku, kad galime gerti vandenį iš čiaupo, todėl sunku pradėti galvoti, kad vandenį turime nešiotis, kaip darome dabar. Kitos mažos bendruomenės turėtų būti atsargios ir pradėti galvoti, ką darytų, jei tai nutiktų jų šaltiniams“, – sakė T. Aunevikas.

Tyrėjai aiškinasi, iš kur Isdammen ateina vanduo

Norvegijos tyrimų organizacijos SINTEF duomenimis, Isdammen yra vienintelis Longjyrbyeno geriamojo vandens šaltinis, todėl padėtis itin pažeidžiama. 2025 m. rudenį vietos valdžia užsakė išsamią šaltinio būklės analizę, kurią atlieka SINTEF kartu su Svalbardo universiteto centru (UNIS) ir Bergeno universitetu, o ataskaita bus parengta 2027 m. antrąjį ketvirtį. „Turime išsiaiškinti, iš kur iš tikrųjų ateina Isdammen vanduo – kiek tai paviršinis vanduo, gruntinis vanduo ir (ar) pritekėjimas iš senųjų šachtų“, – sakė SINTEF tyrimų vadovė Hanne Kvitsand.

Savivaldos duomenimis, nuo mangano incidento rugsėjį iš Svalbardo alaus daryklos gyventojams patiekta apie 150 kubinių metrų geriamojo vandens, o Isdammen per tą patį laiką pagamino apie 141 720 kubinių metrų buitinio vandens. Planuojama alaus darykloje įrengti atvirkštinio osmoso įrenginį ir tęsti mangano šalinimo bandymus. Vietos valdžia pabrėžė, kad vandens nepaskelbs saugiu, kol jo rodikliai ilgą laiką stabiliai nebus žemiau rekomenduojamų ribų.

Perspėjimas Kanadai ir Aliaskai

M. Verret ir kiti mokslininkai įspėja, kad Longjyrbyeno vandens šaltinių tarša gali būti ženklas, kas laukia kitų Arkties bendruomenių. „Šie ingredientai – piritu ir sunkiaisiais metalais turtingos uolienos bei tirpstantis amžinasis įšalas – yra ir kitose Arkties dalyse, todėl tai gali būti pirmasis pavyzdys, kaip klimato kaita gali paveikti gėlą vandenį, pavyzdžiui, šiaurės Kanadoje ir Aliaskoje“, – sakė mokslininkė.

„Wikipedia“ duomenimis, amžinuoju įšalu vadinamas gruntas, kuris ištisai išlieka žemesnės nei 0 °C temperatūros dvejus metus ar ilgiau. Jis dengia apie 15 proc. atviro Šiaurės pusrutulio sausumos paviršiaus – įskaitant didelius Aliaskos, Kanados, Grenlandijos ir Sibiro plotus. Paprastai jį dengia vadinamasis aktyvusis sluoksnis, kuris priklausomai nuo sezono užšąla ir atitirpsta.

Buvęs anglių kasyklų miestas – dabar mokslo ir turizmo centras

Longjyrbyenas – viena šiauriausių gyvenviečių pasaulyje ir didžiausia Svalbardo gyvenvietė. „Wikipedia“ duomenimis, miestą įkūrė ir savo vardu pavadino amerikietis Johnas Munro Longyearas, kurio „Arctic Coal Company“ 1906 m. pradėjo čia kasti anglį. Ilgą laiką tai buvo kalnakasybos įmonės miestas, tačiau didžioji dalis kasybos vėliau persikėlė kitur, o pastaraisiais metais labai išaugo turizmas ir mokslinių tyrimų veikla. Čia veikia Svalbardo universiteto centras, Pasaulinė Svalbardo sėklų saugykla ir palydovų stotis.