Odiniai vėžliai sparčiai nyksta: „Greenpeace“ siūlo vandenyno draustinių tinklą Atlante

Odiniai vėžliai – didžiausi pasaulyje gyvi vėžliai – sparčiai nyksta daugelyje pasaulio vietų, o pramoninė žvejyba Atlanto vandenyne jiems sukūrė tikras „pavojaus zonas“. Kaip rašo „Euronews“, aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace International“ ataskaita teigia, kad sujungtas vandenyno draustinių tinklas atviroje Atlanto jūroje galėtų apsaugoti daugiau nei 35 proc. šių pavojaus zonų. Tačiau dabartiniu tempu pasaulis 30 proc. vandenyno apsaugos tikslą pasiektų tik po 265 metų.

Atviroje Atlanto jūroje nėra nė vienos griežtai saugomos teritorijos

„Euronews“ duomenimis, odiniai vėžliai yra vieni labiausiai nykstančių jūrų stuburinių planetoje, o Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše nuo 2013 m. jie priskiriami pažeidžiamoms rūšims. Atviroje Atlanto jūroje, kuri itin svarbi šių vėžlių migracijai, šiuo metu nėra nė vienos visiškai ar griežtai saugomos teritorijos, todėl vėžliams niekur nėra vietos, kurioje jiems negrėstų komercinės žvejybos įrankiai.

„Wikipedia“ duomenimis, odinis vėžlys (lot. Dermochelys coriacea) – didžiausias iš visų gyvų vėžlių ir sunkiausias roplys, išskyrus krokodilus: jis užauga iki 2,7 m ilgio ir sveria iki 500 kg. Nuo kitų jūrų vėžlių jį skiria tai, kad neturi kaulinio šarvo – jo nugarą dengia riebalinis audinys ir lanksti, odą primenanti danga, nuo kurios kilo rūšies pavadinimas. Nors rūšis apskritai laikoma pažeidžiama, kai kurios jos populiacijos yra kritiškai nykstančios.

Ataskaita: 17 vietų, kurias reikėtų paversti draustiniais

„Greenpeace International“ ataskaitoje „Well Connected“ nustatyta, kad vandenyno draustiniai galėtų apsaugoti daugiau nei 35 proc. odinių vėžlių pavojaus zonų nuo pramoninės žvejybos ir sumažinti jų žūties riziką. Organizacija išskyrė 17 vietų, kurios turėtų tapti visiškai saugomais vandenyno draustiniais pagal Atvirosios jūros sutartį. Tai gerokai padidintų bendrą saugomą plotą ir apimtų vietas, kuriose migruojančioms rūšims kyla didžiausios grėsmės.

Tarp šių vietų – jau esamos jūrų saugomos teritorijos, kurių apsaugą reikėtų sugriežtinti, kelios vyriausybių jau svarstomos teritorijos ir nemažai naujų vietų. Kartu jos sudarytų draustinių tinklą, apimantį daugiau nei 31 proc. atviros Atlanto jūros. „Sujungtas visiškai saugomų vandenyno draustinių tinklas užtikrintų, kad nuostabios migruojančios rūšys, tokios kaip banginiai ir vėžliai, būtų saugomos visos kelionės metu, be grėsmės žūti nuo pramoninės žvejybos ar susidūrimo su krovininiais laivais“, – sakė „Greenpeace International“ vandenynų kampanijų aktyvistas Lukas Meusas.

Rodiklis	Duomenys	Šaltinis
Draustinių apsaugotų pavojaus zonų dalis	daugiau nei 35 proc.	„Euronews“
Siūlomi draustiniai	17 vietų	„Euronews“
Tinklo apimtis	daugiau nei 31 proc. atviros Atlanto jūros	„Euronews“
Laikas iki 30 proc. tikslo dabartiniu tempu	265 metai	„Euronews“
IUCN statusas	pažeidžiama rūšis nuo 2013 m.	„Euronews“
Didžiausias ilgis ir svoris	2,7 m, 500 kg	„Wikipedia“
Užfiksuotas giliausias nėrimas	1 280 m	„Wikipedia“

Šaltiniai: „Euronews“, „Wikipedia“.

„Sraigės greičiu“: 30 proc. vandenyno tikslas – po 265 metų

Ataskaita paskelbta pirmadienį, spalio 19 d., kai Armėnijoje prasidėjo svarbi JT biologinės įvairovės konferencija. Joje bus atliktas pirmasis oficialus 2022 m. sutartų pasaulinių tikslų įgyvendinimo įvertinimas. Tarp jų – įsipareigojimas iki 2030 m. apsaugoti 30 proc. pasaulio vandenyno, kurį mokslininkai laiko minimaliu, kad vandenynas turėtų galimybę atsigauti.

„Greenpeace“ teigia, kad vyriausybės turi „skubiai panaikinti ryškų atotrūkį tarp įsipareigojimų ir veiksmų“, o pažangą vadina „sraigės greičiu“. Pasak organizacijos, dabartiniu tempu 30 proc. vandenyno apsaugoti prireiktų 265 metų. Kalbėdamas apie migruojančius gyvūnus, L. Meusas pridūrė: „Tai vienintelis būdas leisti jiems saugiai keliauti, maitintis ir daugintis. Armėnijoje susirinkę delegatai turi susitarti dėl didelių, drąsių sprendimų, kad vėl grįžtume į teisingą kelią.“

Atvirosios jūros sutartis leidžia kurti draustinius tarptautiniuose vandenyse

„Wikipedia“ duomenimis, Atvirosios jūros sutartis – teisiškai privalomas susitarimas pagal JT jūrų teisės konvenciją dėl jūrų biologinės įvairovės apsaugos už nacionalinės jurisdikcijos ribų. Jos tekstas suderintas 2023 m. kovo 4 d., priimtas birželio 19 d. Sutarčiai įsigalioti reikėjo bent 60 valstybių ratifikacijų – 2025 m. rugsėjo 19 d. 60-oji ją ratifikavo Marokas, todėl sutartis įsigaliojo 2026 m. sausį. Didžiausias jos pasiekimas – nauja galimybė kurti jūrų saugomas teritorijas tarptautiniuose vandenyse. „Greenpeace“ šią sutartį vadino „didžiausia gamtosaugos pergale istorijoje“.

Gilūs nėrimai ir ilgos migracijos

Odiniai vėžliai – vieni įspūdingiausių jūrų keliautojų. „Wikipedia“ duomenimis, skirtingai nei kiti jūrų vėžliai, jie maitinasi šaltesniuose vandenyse, kuriuose gausu medūzų – pagrindinio jų grobio, todėl jų paplitimo arealas labai platus. Užfiksuota, kad šie vėžliai neria net iki 1 280 m gylio. Mokslininkai mano, kad lanksti nugaros danga leidžia jiems kaupti ir naudoti riebalų atsargas, reikalingas giliems nėrimams ir ilgoms migracijoms. Be priegaudos žvejybos tinkluose, vėžliams pavojų kelia ir vandenyne plūduriuojantys plastikiniai maišeliai.

Svarbiausi Atlanto perykliai – Pietų Amerikoje, Karibuose ir Gabone

„Wikipedia“ duomenimis, svarbiausios odinių vėžlių perėjimo vietos Atlante yra Suriname, Gajanoje ir Prancūzijos Gvianoje Pietų Amerikoje, Antigvoje ir Barbudoje bei Trinidade ir Tobage Karibų jūroje, taip pat Gabone Centrinėje Afrikoje. Viena patelė per perėjimo sezoną gali padėti net devynias kiaušinių dėtis. Odiniai vėžliai laikomi greičiausiai judančiais ropliais, o jų kūnas prisitaikęs prie šalto vandens: juos saugo storas rudojo riebalinio audinio sluoksnis, nuo temperatūros nepriklausantys plaukimo raumenys ir šilumą išsaugantys kraujagyslių mazgai tarp didžiųjų priekinių plaukmenų ir kūno.

Apsaugos pastangos ne visada būna sėkmingos. Pradėtos XX a. septintajame dešimtmetyje, jos, „Wikipedia“ duomenimis, buvo neveiksmingos, nes kiaušiniai buvo iškasami ir inkubuojami dirbtinėse vietose, kur netyčia būdavo veikiami per aukštos temperatūros. Apie šios rūšies gyvenimo trukmę žinoma labai nedaug. Dėl to mokslininkai ir gamtosaugininkai pabrėžia, kad svarbiausia – apsaugoti pačius vėžlius jūroje, kur jie praleidžia didžiąją gyvenimo dalį.