Buvau pasižadėjęs nežiūrėti ir nerašyti. Beveik ištesėjau.
Ir nerašysiu kaip renginio vertintojas, tuo labiau lietuviškos renginio dalies. Apie tai jau prikalbėta begalę kartu. Mano nuomonė šiuo klausimu paprasta – mūsų ten neturėtų būti jokia forma. Šis renginys žaloja žmonių psichiką.
Pastebėjote, kiek buvo antraščių Eurovizijos tema? Naujienas „spaudė“ iš nieko. Kažkas kažką pasakė – portalas jau parašė, kažkam kažkam nepatiko – portalas sureagavo, necenzūrinis gestas – Lietuva alpsta, smūgis Islandijai – teisininkai galanda peilius, kažkam nepatiko daina – ukrainiečiai širsta… Paskutinis buvusio Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje pareiškimas – etaloninis žmonių populiacijos valdymo pavyzdys. Jis turėjo pažadinti ir įtraukti į diskusijas net didžiausią miegantį snobą. Tai matrica. Jos tikslas – nepalikti abejingų ir įtraukti į šią beskonybės jūrą kuo daugiau naivių sielų. Ir tikrai. Dirbama profesionaliai. Visą savaitę viešoji erdvė buvo užimta šio renginio.
Todėl geriau atsitraukti į kampelį ir pastebėti viską iš šalies
Viskas prasidėjo pagal klasikines skandalų režisavimo taisykles. Nori sukelti susidomėjimą renginiu – aprenk žmones keistomis „kurtkėmis“ ir visi kalbės tik apie tai. Jei nelaimės – bus galima atrasti kaltininką – drabužių dizainerę. Dizainerė su rusiška pavarde tam idealiai tiko. Dar stebiuosi, kaip nebuvo atrasta Putino ranka. Juk jis Kremliuje nemiega ir laukia progos atkeršyti mums už energetinę nepriklausomybę.
„Kurtkės“ atrodė turėjusios padėti riebų tašką Katarsio pasirodyme… bet ne. Kažkokių antgamtinių jėgų pagalba jie šovė į finalą ir skeptikams nutilus įsijungė tie, kurie iki tol tylėjo. Žilnys net perfrazavo Katarsio posmelį: „tavo akys mato skausmą tų, kurie netikėjo“… Ir pasipylė. Linkintys bloga užsičiaupė, ir eterį užtvindė džiaugsmingai ir pergalingai nusiteikusi publika. Postai apie jaunųjų atlikėjų pasirodymą rinko dešimtūkstantinius patiktukų skaičius. Visi pamiršo ir „kurtkes“, ir ligoninių pižamas, ir tramdomuosius marškinius. Laukiau, kol kas nors parašys, kad gal tai ir yra Katarsio sėkmės raktas.
Matrica įsisuko. Dabar jau vienaip ar kitaip nedalyvauti šiame žaidime nebesigauna. Juk reikia pažiūrėti, kuo viskas baigsis. O viskas baigsis labai blogai, nes Eurovizijai yra numatyta labai svarbi misija. Tik vienu metu pagalvojau, kad ji žlugo. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Eurovizijos tikslas – sutraukti kaip galima didesnį žiūrovų srautą ir nuosekliai brukti taip vadinamą naująjį meną, o per jį – ir naująją realybę, kuri turi tvirtai įsitvirtinti mūsų sąmonėje, pirmiausia jaunimo tarpe. Jie – taikinys Nr. 1.
Naujasis „menas“ nebeturi turėti estetinio mums įprasto užtaiso, bet atvirkščiai – būti vulgarus iki šlykštumo
Tol, kol žmogus pripras ir vienu metu jam atrodys, kad visada taip buvo. Tačiau organizatoriai gale prasileido „įvartį“. Buvo parodyta kažkokia scena iš anksčiau (gal praeitame amžiuje?) vykusių Šveicarijos pasirodymų. Puikus dainos atlikimas, estetiškai gražus seksualių merginų šokis. Štai toks ir turi būti šokis, kai mėgaujiesi plastiškais judesiais ir moterišku grožiu. Kontrastas buvo stulbinantis…
Iki tol matėme išsitaškymą, „triusikų“ šou ir pasirodymus su vulgariu prieskoniu. Nors visko nemačiau, bet pastebėjau, kad šiek tiek buvo atsitraukta nuo pernykštės Eurovizijos, kuri iššaukė iki tol nematytą neigiamų reakcijų laviną.
O dabar svarbiausia:
Su knyga apie Lietuvos praeitį rankose laukiau balsų skaičiavimo ir tik retkarčiais užmesdavau akį į televizorių. Iki tol, kol nepasirodė Šveicarijos atstovė. Nesakau, kad tai buvo kažkas tokio. Tačiau daina užbūrė paprastumu, nuoširdumu, man miela prancūzų kalba (mano mokyklos kalba) ir vienu metu aš tai priėmiau kaip iššūkį visai Eurovizijai. Šveicarė tapo mano favorite iš karto.
Komisijų balsai parodė, kad aš neklydau. Vienu metu jau patikėjau, kad Europa bunda ir įvyks lūžis. Ši mintis mane tiesiog užvaldė. Nedaug trūko, kad pirmą kartą gyvenime būčiau balsavęs. Jeigu kas būtų pasiūlęs lažintis po pusės balsų skaičiavimo, būčiau nedvejodamas statęs už šveicarės pergalę. Ir skaudžiai prapylęs.
Žiūrovai šveicarei davė 0 balsų…
Komisijos balsais ji buvo antroje vietoje, po galutinio skaičiavimo liko dešimtoje vietoje.
Nenoriu kurti sąmokslo teorijų, bet jos pačios prašosi
Žinant, kokie žmonės paskutiniu metu laimi Eurovizijos konkursuose, paprastos ir sveikos merginos pergalė grėstų viso užkurto žaidimo žlugimu. Laimėti ne tie negali.
Jei laimėtų ne tie, griūtų visa naujojo meno brukimo tvarka, griūtų visas propagandinis ir naujos realybės transformavimo į žmonių sąmonę projektas, kurio įgyvendinimui sukišti šimtai milijonų eurų. Tokiam fiasko įvykti niekas negalėjo leisti.
Man buvo gaila žiūrėti į nelaimingus žmones, kuriuos dėl menamos šlovės išnaudoja šie politiniai prodiuseriai. Gaila žiūrėti į kitus, kurie dėl šlovės gali iš savęs padaryti bet ką ir būti tuo, kuo iš jų reikalaujama. Paskutinis Nemo pasirodymas sukėlė didelį gailestį šiam sužalotam žmogui. Tai pasiklydę psichologiniuose ir seksualiniuose žaidimuose žmonės ir todėl praradę savo sielos ramybę visam likusiam fiziniam gyvenimui. Tikėtina, kad net ir po jo…
Tai kas gi įvyko? Kodėl šveicarė nelaimėjo?
1 – Gausiai balsuoja LGBT žmonės ir jų balsų persvara išrenkami nugalėtojai. Jų balsai lemiami ir diktuoja madas. Todėl turime tai, ką turime.
2 – Organizatoriai griebėsi aiškaus sukčiavimo. Ir ne šiaip sukčiavimo, bet grubaus. Viskas padaryta, kad paprastas, žavus ir neiššaukiantis pasirodymas kristų kaip galima žemiau. Iš 2-os į 10-ą vietą. Sakykite ką norite, bet 0 taškų iš 25 šalių žiūrovų – tai daugiau nei įtartina. Tuo tarpu, kai komisijos (kurių dažnai taškai skiriami daugiau nei keistai) šįkart šveicarei rodė palankumą.
3 – Žmonija pralaimėjo, žmonija priėmė naująją tikrovę ir niekas nebalsuoja už neįdomią, pilką, paprastą, moterišką pasirodymą. Visiems rūpi tik transgenderiai, vulgarybės ir kitokios anomalijos.
Štai tokie mano pamąstymai palydint paskutinę Euroviziją.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
