Lietuva sėkmingai gadina santykius su Kinija
2021 metų lapkritį dabartinė valdančioji koalicija su užsienio reikalų ministru, TS-LKD partijos vadovu, Vytauto Landsbergio anūku Gabrieliumi Landsbergiu priešakyje nusprendė „pamokyti Kiniją“. Ta proga Lietuvoje buvo atidaryta Taivano, kurį Kinija laiko savo neatsiejama dalimi, atstovybė. Pekinas gražiai paprašė bent jau pakeisti jos pavadinimą, į ką Rusijos, o dabar jau, ir Kinijos auklėtojas G. Landsbergis, žinantis, jog su viena didžiausių pasaulio ekonomikų reikia kalbėti tik iš jėgos pozicijos, tiesiai šviesiai nusispjovė.[1]
Pekino atsako neteko ilgai laukti ir Lietuva dingo iš visų Kinijos ekonominių žemėlapių. Nusprendę paauklėti labiau ne tigrą, o peršlapusį kačiuką primenančią Lietuvą, Kinija atsiribojo ne tik nuo jos, bet ir perspėjo kitas šalis, kad jeigu jos bandys kinams tiekti „lietuviško kraujo“ turinčias prekes, sulauks atitinkamų sankcijų.
Kadangi kitų valstybių politikai realiau suvokia situaciją, daugiau panašių išsišokimų nebuvo. Kaip ir nebuvo sulaukta dar vienos politikės, ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės žadėtų taivanietiškų milijardų, kurie esą turėjo kompensuoti Kinijos rinkos praradimus. [2] Beje, pastaruoju metu Laisvės partijos vadovei turėtų būti ypač liūdna, nes net socialiniu tinklu „TikTok“, kuriame taip mėgo ofišuotis „pokyčiais po pokyčių“, jai nebegalima naudotis kaip anksčiau.[3]
Seimo nariai kaltinami dirbu Kinijai
Laikui bėgant, Lietuvos ekonomikai prastėjant, pinigų iš Taivano, nepaisant dažnų valdančiųjų kelionių į šią šalį, nesulaukiant, keli Seimo nariai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Jie bandė apginti kinų teisę diegti Lietuvoje kompiuterines sistemas, ką valdžia yra linkusi drausti. Vyriausybė dar 2022 m. kovo 30 d. priėmė nutarimą, kuriuo Kiniją įtraukė į nepatikimų programinę įrangą ir kompiuterines sistemas gaminančių, tiekiančių, prižiūrinčių šalių sąrašą. Tai buvo padaryta vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu bei Seimo patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija, tačiau vis akivaizdžiau, kad toks sprendimas buvo klaidingas, o jį metas keisti.
Pasak vieno iš idėjos iniciatorių, Petro Gražulio, kad draudimas diegti kinų kompiuterines sistemas Lietuvoje, nėra naudingas nei Lietuvos verslui, nei ekonomikai. Politikas priminė, kad vadinamųjų konservatorių vykdoma politika išviso yra žalinga Lietuvos ekonomikai ir kad tokių sankcijų, kokias sugalvojo dabartinė šalies valdžia, netaiko nei ES, nei JAV. Taip pat buvo priminta, kad Lietuva vienintelė pasaulyje atidarė Taivano atstovybę, kai tuo pat metu tiek Jungtinės Valstijos, tiek ES pabrėžė, kad Taivano kaip nepriklausomos valstybės nemato.
Tik kadangi apie pokyčius prabilo ne ministrė „TikTok“ eteryje, o iniciatyva kilo iš opozicijos pusės, bei parašus rinko P. Gražulis, ji nesulaukė platesnio „nepriklausomos žiniasklaidos“ nušvietimo arba pasirodė antraštės, kad parlamentarai gina Kinijos interesus. Prie šito dar reikėjo pridurti, kad jie esą dabar parsidavė Pekinui, o atlyginimą už tai gauna juaniais.[4]
Tad nereikėtų stebėtis, kad ir dėl pataikavimo valdantiesiems kaltinamas Konstitucinis Teismas, šią iniciatyvą atmetė (kita vertus – ko norėti iš teismo, kuriam galimybių pasas yra teisėta priemonė?). Iniciatyvai taip pat pritarė Dainius Kepenis, Valius Ąžuolas, Mindaugas Puidokas ir Remigijus Žemaitaitis. Kiti ją pasirašė parlamentarai, kažkodėl buvo nutylėti.
Problemos po problemų
Politikai akcentavo tai, kas jau seniai daugeliui akivaizdu – vadinamųjų konservatorių politikai Lietuvai yra kenksminga. Taip pat buvo akcentuota, kad Iranas ir Šiaurės Korėja Lietuvai yra draugiškesnės šalys, nes ekonominės sankcijos taikomis tik Kinijai. Ir tokių veiksmų visame pasaulyje imasi vienintelis „Baltijos kačiukas“.
M. Puidokas akcentavo tai, jog, įprastai, sankcijos taikomos atskiroms įmonėms ar asmenims, o čia vadinamieji konservatoriai nusprendė sankcijas pritaikyti visai milijardiniai valstybei. Pasak jo, pasrinktas sprendimas, kai absoliučiai visa valstybė yra įtraukta į pavojų keliančių šalių sąrašą mūsų šalies saugumui, yra labai keisas. Jis pirminė, kad Lietuva karo jokio su Kinija neveda, tad, jo nuomone, tokia Vyriausybės politika Kinijos atžvilgiu tikrai yra žalinga Lietuvai, nes būtent Lietuva yra vienintelė ES šalis, kuri labai aiškiai pasirinko tokią poziciją.
Minėta aplinkybė pagrįstai leidžia abejoti sankcijų politikos iniciatorių sveiku protu, nes net kitų ES šalių vadovai stengiasi su Kinija palaikyti kaip galima draugiškesnius ir geresnius santykius.[5]
