Savanorystė su įsipareigojimais pripažinta teisėta Lietuvoje
Lietuvoje tyliai įvyko tai, kas gali iš esmės pakeisti požiūrį į jaunimo ugdymą – teismas pirmą kartą išteisino savanorystę, kuri apima realią atsakomybę, o ne tik formalų dalyvavimą. Apie šį precedento neturintį sprendimą pranešė Vyrų kalvės akademijos įkūrėjas Edvinas Rupšys, teigdamas, kad viena iš jo grupės įmonių laimėjo bylą, kurioje buvo vertinama, ar tokia savanorystė neprilygsta išnaudojimui.
Pasak E. Rupšio, iki šiol Lietuvoje vyravo itin ribotas savanorystės supratimas – savanoriai galėjo atlikti tik paprastas, atsakomybės nereikalaujančias užduotis, o bet koks įsipareigojimas ar reali veiklos organizavimo atsakomybė teisiškai kėlė riziką[1].
E. Rupšio vertinimu, tai sukūrė vadinamąją „fasadinę savanorystę“ – veiklą, kuri labiau skirta pažymėti faktą, kad kažkas buvo padaryta, nei iš tiesų ugdyti žmogų. Toks modelis, anot jo, ypač ryškus švietimo sistemoje, kur jauni žmonės dažnai mokosi per teoriją arba simuliacines užduotis, tačiau retai susiduria su realiomis situacijomis, kuriose jų sprendimai turi tikras pasekmes.
„Tokia savanorystė neugdo. Ji tik uždeda varnelę, kad kažką padariau – kaip ir socialinės valandos mokykloje. Reali savanorystė be atsakomybės nėra įmanoma. Į tikrąją savanorystę yra įskaičiuota viskas: ne tik gražios nuotraukos ir žinojimas, kad darau gera, bet taip pat ir visa tai, kas yra patyrimo, kuriame žmogus savanoriauja, dalis, ir pareigos, kurias jis nešasi su savimi šioje savanorystėje.“ – savo feisbuko paskyroje nurodė E. Rupšys.
Rupšys: savanorystė be atsakomybės neegzistuoja
E. Rupšio įsitikinimu, tikroji savanorystė negali egzistuoti be atsakomybės. Ji reiškia ne tik norą padėti, bet ir įsipareigojimą, nuo kurio priklauso veiklos ar projekto sėkmė. Tai esą procesas, kuriame žmogus susiduria ne tik su maloniais momentais, bet ir su iššūkiais, nepatogumais bei pareigomis – būtent tai ir kuria tikrą augimą.
Jo teigimu, net trumpa, tačiau autentiška savanorystės patirtis gali suteikti daugiau savęs pažinimo nei ilgi metai mokantis vien teorijoje.
Naujasis teismo sprendimas, pasak jo, keičia esminę paradigmą – savanorystė su atsakomybe nebėra automatiškai laikoma išnaudojimu. Tai, jo vertinimu, atveria duris švietimo sistemai pereiti prie gilesnio, patirtimi grįsto ugdymo modelio. Rupšys ragina švietimo bendruomenę išnaudoti šį precedentą ir drąsiau integruoti realias patirtis į ugdymo procesą, nes būtent jose gimsta tikras supratimas, gebėjimai ir brandi asmenybė.
24 jaunuoliai iš Lietuvos ėmėsi misijos Europoje
E. Rupšys taip pat pasidalino iniciatyva, dėl kurios teko keliauti net į teismą. Tai – Vyrų kalvės akademijos vykdyta patirtinio ugdymo misija, kurioje 24 paaugliai savarankiškai ėmėsi organizuoti tarptautinį projektą ir prisiėmė realią atsakomybę[2].
Kaip skelbiama, jaunuoliai ruošėsi kelionei į Vokietiją, kur pernai metų birželį, Renhofo pilyje, Vasario 16-osios gimnazijoje, pristatė unikalią IV–XIII amžiaus kalavijų kolekciją, atkurtą ginklakalio Adomo Sviklo. Ši kolekcija laikoma išskirtine net tarptautiniu mastu ir turi ne tik istorinę, bet ir simbolinę reikšmę.
Svarbiausia šios iniciatyvos dalis – tai, kad visą projektą nuo pradžios iki pabaigos įgyvendino patys paaugliai. Jie patys ieškojo finansavimo, skambino verslams, mezgė partnerystes ir organizavo visą kelionės logistiką. Per šį procesą jiems pavyko surinkti daugiau nei 18 tūkst. eurų, tačiau dar svarbiau – jie iš arti patyrė, ką reiškia atsakomybė, lyderystė ir darbas su realiais žmonėmis bei sprendimais.
Ši iniciatyva grįsta patirtinio ugdymo principu, kai mokymasis vyksta ne per teoriją, o per realią veiklą. Pasak Rupšio, būtent tokios patirtys leidžia ugdyti pilietiškumą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą veikti sudėtingose situacijose. Tai jau ne pirmas toks projektas – anksčiau akademijos auklėtiniai dalyvavo tarptautinėje ekspedicijoje aplink Baltijos jūrą, o dabartinė misija tęsia tą pačią kryptį: ugdyti jaunąją kartą per tikrą veikimą, o ne jo imitaciją.
Kaip savanorystė apibrėžiama Lietuvos įstatymuose?
Remiantis LR savanoriškos veiklos įstatymu, savanorystė Lietuvoje apibrėžiama kaip laisva valia atliekama, neatlygintina veikla, skirta visuomenės gerovei kurti. Tai nėra laikoma nelegaliu darbu, jei veikla organizuojama pagal nustatytas taisykles ir principus. Įstatymas numato skirtingas savanorystės formas – nuo trumpalaikių iniciatyvų iki ilgalaikės veiklos ar savanoriškos tarnybos, kuri gali trukti ne mažiau kaip 100 valandų ir būti vykdoma pagal specialias programas[3].
Teisinis reguliavimas aiškiai apibrėžia pagrindinius savanorystės dalyvius: savanorį, priimančiąją organizaciją ir koordinuojančiąją organizaciją. Savanoriais gali būti asmenys nuo 14 metų, o jų veikla dažniausiai vykdoma pelno nesiekiančiose organizacijose – asociacijose, viešosiose įstaigose ar fonduose.
Savanoriai turi teisę gauti informaciją, mokymus, reikalingas priemones bei, tam tikrais atvejais, kompensaciją už su veikla susijusias išlaidas, tačiau pati veikla išlieka neatlygintina. Tuo pačiu jiems tenka pareiga laikytis susitarimų ir atsakingai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Įstatyme taip pat įtvirtinti pagrindiniai savanorystės principai – nauda visuomenei ir pačiam žmogui, bendradarbiavimas, veiklos lankstumas ir įvairovė bei pagarba žmogaus teisėms. Savanoriška veikla gali būti pripažįstama kaip praktinė patirtis ar net įskaitoma kaip socialinė-pilietinė veikla švietimo sistemoje. Tokiu būdu savanorystė Lietuvoje suvokiama ne tik kaip pagalba kitiems, bet ir kaip svarbi asmeninio augimo, kompetencijų ugdymo bei aktyvaus pilietiškumo dalis.
