Lietuva į karą Ukrainoje įsitraukti gali ir be NATO
Karas Ukrainoje pasiekė naują ribą: Vakarų sąjungininkai nusprendė karo draskomai šaliai siųsti vakarietiškų tankų, o pastarosiomis dienomis daugėja diskusijų ir dėl naikintuvų siuntimo į Ukrainą.
Tai padaryti ir galimas „raudonas linijas“ kuo skubiau peržengti reikalavęs Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda sulaukė aršios Rusijos reakcijos.
Kremlius ėmėsi kaltinimų ir grasinimų taktikos bei pareiškė, kad Lietuva, kitos Baltijos šalys ir Lenkija laikosi agresyvaus požiūrio ir yra pasirengusios padaryti bet ką, kad išprovokuotų tolesnę konfrontaciją.
Tokių pareiškimų nepaveikti Lietuvos politikai savo karinio naratyvo nekeičia. Priešingai, konservatorių idėjinis vadas profesorius Vytautas Landsbergis neseniai pareiškė, kad Lietuva gali parodyti pavyzdį ir pirma nusiųsti savo karių į Ukrainą.
V. Landsbergis teigia, kad neduodami naikintuvų besiginančiai šaliai, toliau padedame Rusijai ir pasiduodame „putinoidų gąsdinimams, kad negalima visa jėga ginti Ukrainos“.
V. Landsbergis siūlo siųsti Lietuvos karius į Ukrainą
LRT radijo laidoje „Svarbus pokalbis“ dalyvavęs pirmasis Lietuvos vadovas po Nepriklausomybės atkūrimo V. Landsbergis pasisakė karo Ukrainoje tema, pateikė tolimesnes įvykių prognozes ir užsiminė apie galimą didesnę Lietuvos pagalbą Ukrainai.
Profesorius pirmiausia sukritikavo ypač atsargią Vakarų poziciją sunkiosios ginkluotės tiekimo Ukrainai klausimu ir pareiškė, kad Rusija su Vladimiru Putinu priešakyje užpuolė ne tik Ukrainą, bet visą Europos Sąjungą (ES) bei NATO.
„Keistokai atrodo europiečių, kai kurių valstybių laikysena. Nenorima suprasti, kad Putino Rusija užpuolė ES, mažų mažiausiai, arba užpuolė NATO, nes paskelbė būtent dar prieš tuos metus, prieš tą mūsų pokalbį buvo paskelbta visa Putino doktrina, kad priešas yra ES, priešas yra NATO ir mes turime smogti. Tai pakankamai aiškiai pasakyta viskas labai seniai. Jie tik, daug kas manė, kai tai blefas, kad tai gąsdinimai, kad jie ten mažiau ką nors darys, nepasirengs. Bet iš tikrųjų tai buvo rimtas dalykas. Jis nutarė smogti ir smogė“, – teigia V. Landsbergis.
Buvusio politiko teigimu, susidūręs su ukrainiečių ryžtu, kovingumu ir pakankamai solidaria Vakarų parama, V. Putinas esminių savojo karo tikslų nekeičia ir dabar.
„Aš manau, kad nekeičia tikslų, gal, manau, suprato, kad ankstesnės iliuzijos, jog jis viską labai greitai sutvarkys, visi kapituliuos, tai tas jam nepasiteisino. Aš manau, kas jis tikrai neatsisako pagrindinio tikslo sunaikinti tą Vakarų demokratinę jėgą, ar tai būtų NATO, ar tai būtų pirmiausia ES, paskelbta kaip Rusijos priešas“, – mano V. Landsbergis
Vis dėlto, paklaustas apie tiesioginį NATO, o galbūt net vien Lietuvos įsitraukimą į konfliktą, V. Landsbergis nevengia pareikšti prieštaringos ir net pavojingos pozicijos.
Pasak jo, nors V. Putinas ir grasina, kad didesnis Vakarų įsitraukimas būtų pats blogiausias scenarijus visiems, Vakarai negali tiesiog užmerkti akių ir nustoti ginti užpultąjį.
Dėl šios priežasties V. Landsbergis mano, kad Lietuva gali parodyti savo moralę, tapti pavyzdžiu kitiems ir nuspręsti siųsti savo karius į mūšius Ukrainoje.
„Jeigu matome žūstančius žmones, skęstančius žmones, reikia juos gelbėti. Visom priemonėm. Tas yra svarstoma. Vienai atskirai šaliai mes reiškia, šiek tiek, ne tai, kad priekaištaujam, bet pašaipiai žiūrim į Vokietijos dreifavimus: „oi aš negaliu“, „jeigu kiti duos tankų, gal ir aš duosiu“. O kodėl tu viena negali, jeigu tavo akyse žudo žmogų? Ne, jeigu kiti gelbės, tai gal ir aš gelbėsiu. Jeigu kiti negelbės, tegul jis sau žūsta, aš pažiūrėsiu iš tolo. Yra labai nykus vaizdas. Moraline prasme ypatingai nykus vaizdas. Tai Lietuva galėtų būti pavyzdys, jeigu Lietuva nusiųstų kokią kuopą kareivių ten kariauti. Bet aš nežinau, ar tam pritars prezidentas, ir politikai ir taip toliau. Greičiausiai, tai būtų mąstoma, kad reikia koalicijos, o apie tai yra kalbama“, – dėsto V. Landsbergis.
Iš tiesų, pastarosiomis dienomis Ukraina vis dažniau prašo Vakarų valstybių suteikti šaliai daugiau pajėgių ginklų, ypač naikintuvų. Į tokius prašymus tiek JAV, tiek ir Jungtinė Karalystė ar Vokietija atsako neigiamai. Prancūzija ar Lenkija šia tema nėra tokios kategoriškos.
Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas teigia, kad tokius „atsisakymo etapus“ Ukrainai reikėjo išgyventi ir su kitais vakarietiškais ginklais, todėl šie pareiškimai neturėtų būti suprantami kaip galutiniai.
„Iš pradžių buvo „ne“ etapas, kai buvo teikiama bet kokia pagalba. Tai reiškia, kad šiandien „ne“. Taip buvo su „HIMARS“, taip buvo su 155 mm artilerija, tuo pačiu „Bradley“. Su vokiškais „Leopard“ iš pradžių taip pat buvo „ne“, o dabar turime tankų koaliciją. Todėl tikiu kita „lėktuvų koalicija“, – kalbėjo O. Reznikovas.
LR Konstitucija leidžia dalyvauti koaliciniuose susitarimuose, neapimančiuose NATO
Vis dėlto, koaliciją sudarytų keletas ar net kelios dešimtys valstybių, kurios atskirai nuo Aljanso sutiktų tiekti naikintuvus ar kitą, konfliktą be abejonės eskaluoti galinčią techniką. Tuo tarpu V. Landsbergis svarsto apie vienos Lietuvos iniciatyvą siųsti karius į mūšį. Toks scenarijus atrodo ypač pavojingas ir beveik savižudiškas – Lietuva, tikėtina, sulauktų ne tik Rusijos diplomatų kritikos strėlių, o niūriausiu atveju, į tiesioginę konfrontaciją galėtų įtraukti net visą NATO.
Užkirsti kelio tokiems veiksmas, regis, negali ir Lietuvos Konstitucija. Tiesa, joje veikiau kalbama apie koalicines, ne individualias iniciatyvas. Mūsų valstybės teisės aktuose užsimenama apie tai, kad Lietuvos kariuomenės vienetai gali dalyvauti tarptautinėse operacijose tik tada, kai vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ir kai Seimas priima nutarimą pasiųsti Lietuvos kariuomenės vienetą dalyvauti tarptautinėje operacijoje.
Pagal LR tarptautinę sutartį gali būti steigiami ir bendri su kitomis valstybėmis, kariniai vienetai, skirti dalyvauti tarptautinėse operacijose. Nurodoma ir tai, kad Lietuvos kariuomenės vienetai gali būti perduoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos struktūrų operaciniam vadovavimui operacijoms pagal Jungtinių Tautų Chartiją vykdyti.
Vis tik, šiuo atveju aktualiausia įsakymo dalis, kuri nurodo, kad gali būti steigiami bendri Vakarų, ES ir NATO kariniai vienetai arba Lietuvos kariuomenės vienetai gali būti perduoti šių organizacijų ar jų struktūrų operaciniam vadovavimui.
Augant karo Lietuvoje grėsmei, piliečiai jaučiasi neužtikrinti
Prezidentui kalbant apie „raudonųjų linijų peržengimą“, o V. Landsbergiui siūlant siųsti Lietuvos karius į Ukrainą, platesnio masto konflikto ir tiesioginio pavojaus Lietuvai grėsmė tik auga. Tai vyksta visuomenėje ypač įtemptu laikotarpiu, kai rekordiškai daug piliečių nesijaučia užtikrinti dėl to, kaip elgtųsi kilus pavojui.
Pilietinės visuomenės institutas neseniai paskelbė tyrimų rezultatus, kurie rodo, kad karo Ukrainoje metu gerokai išaugo nežinančių, kaip elgtųsi, jei Lietuvą užpultų kita šalis, gyventojų skaičius. Į klausimą „Jei Lietuvą užpultų kita šalis, ar jūs gintumėte Lietuvą ginklu, gintumėte kitais būdais, laikytumėtės nuošalyje ar pasitrauktumėte iš Lietuvos?“ 36 proc. apklaustųjų atsakė, kad gintų Lietuvą kitais būdais, ne ginklu.
14 proc. gintų šalį ginklu. 13 proc. respondentų sakė, kad tokiu atveju pasitrauktų iš Lietuvos, o net 22 proc. nežino, kaip elgtųsi, jei Lietuvą užpultų kita šalis.
Ekspertai stebi tai, kad nežinomumo ir neužtikrintumo pojūtis išaugo, o įdomiausia tai, kad jis panašiai didelis buvo ir 2014-2015 metais, kai Ukrainoje vyko Krymo okupacija.
