Lengviau galės įsitraukti į šalies gynybą
Panašu, kad Lietuva jau rimtai ir sistemingai ruošiasi karui. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Laurynas Kasčiūnas su kolega Arvydu Pociumi pasiūlė Karo padėties įstatymo pakeitimus, kurie leistų lengviau ir gausiau įsitraukti gyventojams į valstybės gynybą. Tiesa, kalba eina ne tik apie grynai karinę gynybą ginklu, mat pasipriešinimo okupacijai būdų yra daugiau, nei tik fizinė agresija.
„Valstybės gynyba – ne tik gynyba ginklu, todėl ji yra ne tik Lietuvos kariuomenės ir NATO sąjungininkų atsakomybė. Priešintis agresijai ir okupacijai turi būti pasiryžęs kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo amžiaus ir gyvenamosios vietos, taip pat visos institucijos ir įstaigos, ūkio subjektai, visuomenė, piliečių bendrijos ir organizacijos“, – sakė projektų rengėjai.
Įstatymo pataisose numatoma, kad būtų galima burti ir įteisinti kovinius ginkluoto pasipriešinimo vienetus, partizanų būrius, komendanto pareigybes. Lietuvos Šaulių sąjunga taip pat būtų įtraukta į valstybės gynybos planus. Šios organizacijos karo padėties metu būtų priskirtos prie ginkluotųjų šalies gynybos pajėgų[1].
Jau anksčiau nusprendė mokyti pasipriešinimo mokyklose
Seimas prieš metus bendru sutarimu pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete patobulintam Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijos projektui. Pilietinis pasipriešinimas yra dviejų rūšių: neginkluotas pilietinis pasipriešinimas (piliečių dalyvavimas valstybės gynyboje naudojant nekarines, nesmurtines priemones) bei ginkluotas pasipriešinimas (piliečių dalyvavimas valstybės gynyboje naudojant karines priemones).
Pilietinio pasipriešinimo pagrindus planuojama sudėti jau mokykloje. Nuspręsta, kad pilietinis ugdymas bus dėstomas kaip atskiras dalykas, taip pat kaip integrali kitų mokomųjų dalykų dalis. Tokių pamokų vaikai turėtų jau ūgtelėję – 9 ir 10 klasėse.
11 – 12 klasių moksleiviams bus sukurtas pasirenkamasis kūno kultūros modulis „Krašto gynyba“ ir pasirenkamasis dalykas „Nacionalinis saugumas ir krašto gynyba“[2].
Vaikus priešintis apmokytų kariai
Galvojant apie vaikų ruošimą pilietiniam pasipriešinimui apsvarstytos ir galimos kliūtys. Pirmiausiai sutarta, kad pilietiškumo pagrindų dalykas traktuojamas nepakankamai rimtai, jam trūksta patrauklumo, jis mažai siejamas su praktine veikla, Lietuvos ir pasaulio aktualijomis, nepakankamai stiprinami įgūdžiai aktyviai įsitraukti į gyvenamosios vietovės bendruomenės ir valstybės gyvenimą.
Kai kuriais atvejais tai lemia mokytojų kompetencijų trūkumas. Dėl to pasiūlyta ne tik papildomai apmokyti pedagogus, taip pat ir būsimus pedagogus, tačiau ir spręsti pedagogų trūkumo problemą pritraukiant buvusius karius ir pareigūnus, kurie galėtų vaikus mokyti pilietinio ugdymo.
Be to, planuojama, kad Lietuvos šaulių sąjungos veikla neformaliojo ugdymo fronte gerokai išsiplėstų.
Siekiama, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų bent keli jaunųjų šaulių būreliai įvairiose švietimo įstaigose. Turėtų padaugėti ir kitų panašaus tipo būrelių – tokių, kaip skautai, ateitininkai ir kt.
Taip pat Šauliai rengtų ir vasaros stovyklas vaikams.
Įstatymo pataisos anksčiau palankumo nesulaukė
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, apsvarstęs projektą, nusprendė jį papildyti. Siūlomus pakeitimus pristatė komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, pasak kurio, siūloma, kad Lietuvos šaulių sąjunga būtų atsakinga už neginkluoto pasipriešinimo organizavimą.
„Šauliai ir toliau lygiai taip pat prisidės prie ginkluoto pasipriešinimo, tik šiuo atveju suteikiama daugiau galių vystyti neginkluoto pasipriešinimo kryptį. Tai pirmas žingsnis rezistencijos koncepcijos link. Taip pat bus organizuojamas visų sričių bei rūšių ginklų savininkų ir kitų šaulių karinis rengimas, iš anksto identifikavus jų dalyvavimą koviniuose asmenų ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo ar partizanų vienetuose“, – sakė L. Kasčiūnas[3].
Jis siūlymų dėl pilietinio pasipriešinimo strategijos tobulinimo buvo pateikęs ir anksčiau. Tąkart jis siūlė sekti Latvijos pavyzdžiu, kur jau po poros metų nacionalinio saugumo programa taps privaloma visose mokyklose, o ją kuruos ne Švietimo, bet Krašto apsaugos ministerija.
„Viena kryptis yra tokia, ką padarė latviai, kur būtent tokią programą kaip nacionalinis saugumas ir krašto apsauga kuruoja ne Švietimo ministerija, o Krašto apsaugos ministerija ir nuo 2024 metų ji tampa privaloma mokyklose.
Tai – galimas kelias ir mums. Galbūt nebūtinai Krašto apsaugos ministerija turėtų būti lydinčioji, gal ji ir toliau turėtų būti remiančioji, bet vis tiek kalbame apie privalomumą“, – tąkart kalbėjo L. Kasčiūnas[4].
Jau vykstant karui sumanė pertvarkyti Šaulių sąjungą
Tuo tarpu kiek anksčiau buvo užsimota pertvarkyti išskirtinai tik Šaulių sąjungą, kai buvo planuojama nuo jos reikalų nušalinti krašto apsaugos ministrą.
„Šaulių sąjungos vadu, pasak įstatymo projekto, galės būti ne tik profesinės karo tarnybos karys, bet ir „vidaus tarnybos sistemos pareigūnas“, taigi policininkas.
Smalsu, kokiais argumentais remdamiesi lietuviai nutarė išskirti iš krašto apsaugos sistemos šaulius, kurti iš jų „universalią“ Vyriausybės gvardiją? To paklausti karo ekspertai tik liūdnai šyptelėdavo ir gūžtelėdavo pečiais.
Jei Vyriausybei išties rūpi krašto gynyba, ar nederėtų visas kovines jėgas vienyti, telkti, o ne skaidyti“, – svarsto visuomenininkas Darius Kuolys.
Jis priduria, kad Lietuva galėtų remtis Suomijos pavyzdžiu, kuri, prasidėjus karui Ukrainoje, skubiai surinko karinį rezervą[5].
