JAV karių Lietuvoje likimas neaiškus – gali būti sprendimas juos patraukti
Po Donaldo Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus 2025-aisiais, Lietuvos ir JAV santykiai įžengė į neapibrėžtą ir atšalusią fazę. Anksčiau tvirtais laikyti ryšiai ima svyruoti – JAV užsienio politika nutolsta nuo vertybių, kurias palaikė ankstesnės administracijos. O dabar jau ir kalbama apie galimą dalies amerikiečių karių išvedimą iš Europos bei kylančią narystės NATO kartelę.
Trumpo aplinka vis dažniau vertina tarptautinius santykius per šaltą kaštų ir naudos prizmę, o ne pagal bendrų principų ar istorinio bendradarbiavimo svarbą. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, susiduria su klausimu, ar Vašingtonui vis dar atrodo strategiškai naudinga jas remti.[1]?
Ypač didelį nerimą kelia galimas JAV karių atitraukimas iš Lietuvos ir kitų regiono valstybių. Kol oficialiai nėra jokių konkrečių signalų, šaltiniai tvirtina, kad diskusijos Vašingtone vyksta.
Rengiama nauja Nacionalinio saugumo strategija ir pasaulinio JAV pajėgų dislokavimo peržiūra, kurios metu gali būti priimti radikalūs sprendimai dėl Amerikos karių buvimo Europoje. Lietuva kol kas bando išlaikyti ryšį su JAV sprendimų priėmėjais, tačiau nebeaišku, kas iš tiesų turi įtaką Trumpo komandoje – tradiciniai užsienio politikos šalininkai ar tie, kurie nori visą dėmesį sutelkti į Aziją ir Kiniją.
Kitas vertybinis aspektas – Kinijos klausimas
Dar viena įtampa – Lietuvos pozicija Kinijos atžvilgiu. Prieš kelerius metus ši drąsi laikysena prieš Pekiną atvėrė Vilniui duris Vašingtone.
Tačiau šiandien ši tema Trumpo administracijai atrodo mažiau svarbi. JAV politikai nori išvengti bereikalingų konfrontacijų su Kinija ir koncentruotis į ekonominius sandorius, o Lietuvos „underdogo“ įvaizdis nebeturi tokio svorio. Diplomatiniai kanalai, kurie anksčiau veikė, šiandien stringa – Lietuva nebegauna aiškių signalų, ar jos Kinijos ir Taivano politika vis dar sulaukia palaikymo iš Vašingtono.
Galiausiai, Lietuvos ateitis JAV akyse priklausys nuo to, ar jai pavyks prisitaikyti prie naujos žaidimo tvarkos. Ryšiai su Trumpo aplinka, kuri veikia pagal verslo logiką, o ne sąjungininkų lojalumo principą, pareikalaus kitokio požiūrio.
Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad Lietuva dar gali būti naudinga, kai JAV prireiks ryžtingo partnerio Kinijos klausimu, kol kas tai tik spėjimai. Dalies ekspertų vertinimu, tikėtis senos paramos gali būti pernelyg optimistiška – Lietuva turi iš naujo įrodyti savo svarbą.
M. Whitaker: JAV pradės derybas dėl karių mažinimo Europoje pasibaigus vasarai
2025-ųjų gegužę JAV ambasadorius prie NATO Matthew Whitaker patvirtino, kad Jungtinės Valstijos planavo pradėti derybas su Europos sąjungininkais dėl Amerikos karių skaičiaus mažinimo žemyne. Nors jis pabrėžė, kad galutiniai sprendimai dar nebuvo priimti, aiškiai nuskambėjo žinia: Vašingtonas ketino keisti ilgalaikę savo saugumo strategiją Europoje[2].
Derybos turėjo prasidėti po NATO viršūnių susitikimo Hagoje, įvykusio birželio mėnesį. Kalbėdamas saugumo konferencijoje Estijoje, Whitaker tvirtino, kad JAV siekė pokyčių įgyvendinti „tvarkingai, bet be delsimo“, nes, kaip jis sakė, „kantrybė dėl delsimo baigėsi“.
Kartu su šiais pareiškimais išryškėjo platesnė JAV strateginė kryptis: daugiau dėmesio skirti Azijai, mažinant karinį buvimą Europoje. Gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas jau anksčiau buvo perspėjęs sąjungininkus, kad JAV „nebegali būti pirmiausiai susitelkusios į Europos saugumą“.
Papildomos įtampos sukėlė nutekėjusi informacija apie pokalbius tarp Hegsetho ir viceprezidento JD Vance’o, kuriuose jie kritikavo europiečius dėl „piktnaudžiavimo Amerikos apsauga“. Tokie pasisakymai stiprino nuogąstavimus, kad Trumpo administracija kvestionavo istorinį įsipareigojimą NATO ir paramą Ukrainai.
Vis dėlto, JAV siekė išlaikyti balansą tarp spaudimo ir sąjungininkų užtikrinimo. Whitaker gegužę patikino, kad Amerika lieka NATO dalimi ir išlieka „gera draugė ir sąjungininkė“.
Tuo pat metu jis įspėjo Europos Sąjungą nesiriboti tik ES šalių įmonėmis gynybos srityje – tai, anot jo, galėjo kenkti NATO suderinamumui, lėtinti Europos ginklavimąsi ir didinti kaštus. Gegužės pabaigoje jau buvo aišku, kad šis pokyčių kursas žymėjo naują etapą transatlantiniuose santykiuose: mažiau garantijų, daugiau atsakomybės patiems europiečiams.
NATO kelia kartelę šalims narėms
Tuo tarpu NATO žengė istorinį žingsnį – iki 2035 metų visos Aljanso šalys įsipareigojo gynybai skirti 5 % BVP, gerokai viršydamos iki šiol galiojusią 2 % ribą. Sprendimas priimtas reaguojant į didėjančią Rusijos grėsmę ir besikeičiantį JAV vaidmenį Europoje. Tačiau šis tikslas kelia rimtų klausimų: ar šalys tikrai pajėgs tai įgyvendinti[3]?
Dauguma Europos NATO narių – nuo Italijos iki Belgijos – jau dabar balansuoja ties skolų riba, o vien siekis finansuoti „pagrindines“ gynybos reikmes (3,5 % BVP) iki 2035-ųjų gali pridėti iki 2 trilijonų dolerių prie bendros skolos. Ekspertai įspėja – realios alternatyvos, tokios kaip mokesčių didinimas ar socialinių išlaidų mažinimas, politiškai praktiškai neįmanomos, ypač senstančiose visuomenėse.
Kai kurios valstybės jau išreiškė abejones dėl naujojo tikslo realumo. Ispanija pareiškė, kad neskirs 5 % gynybai, nes tai kenktų socialinei apsaugai. Prancūzija pripažino, kad vien palūkanų išlaidos už skolą netrukus taps didžiausiu biudžeto straipsniu.
Europos Komisija, siekdama palengvinti naštą, pažadėjo 150 mlrd. eurų fondą, tačiau ekspertai skeptiški – tai tik trumpalaikis sprendimas. Kai kurie ekonomistai tiesiai sako, kad geriau esą apskritai nesivaikyti neįgyvendinamų tikslų. Mat gynybos išlaidų augimą šiandien lemia ne NATO susitarimai, o kiekvienos šalies atstumas iki Maskvos – ir tai, ką ji laiko tikra grėsme.
