Libijoje žlugo trapi pusiausvyra: toliau aidi smūgiai
Po kelerių metų santykinės ramybės Libijoje vėl įsiplieskė smurtas. Tripolio gatvėse vyksta nuožmūs susirėmimai tarp skirtingų ginkluotų grupuočių. Dešimtmečio senumo status quo pastarosiomis dienomis visiškai subyrėjo. Šalies rytus kontroliuoja maršalo Khalifos Haftaro pajėgos, remiamos Egipto, Jungtinių Arabų Emyratų ir Rusijos, o vakarus Tripolio „vienybės vyriausybė“, palaikoma Turkijos. Dabar situacija keičiasi ir kelia grėsmę kitoms šalims[1].
Naują nestabilumo bangą išprovokavo pranešimai apie Abdelghanio al-Kikli, vienos iš proradišinių grupuočių vadovo, žūtį. Šis įvykis tapo kibirkštimi ir per naktį Tripolio gatvėse kilo ginkluoti susirėmimai tarp „Stabilumo ir paramos aparato“ (SSA), Rada pajėgų ir 444-osios brigados, lojalios premjerui Abdulhamidui al-Dbeibah.
Kovos apėmė svarbiausius miesto rajonus, tarp jų ir uostą. Vietos valdžia pranešė apie mažiausiai šešias aukas, o gyventojai teigė, kad šaudymas gyvenamose zonose kėlė tikrą paniką. „Visą šeimą laikiau viename kambaryje, kad apsaugočiau nuo atsitiktinės ugnies“, Reuters pasakojo vienas Tripolio gyventojas.
Vyriausybė vėliau paskelbė apie paliaubas ir „neutralias saugumo pajėgas“, tačiau daugelis baiminasi, kad tai tik laikinas sprendimas.
Haftaro pajėgos pasinaudojo proga: vyksta puolimas pakrantėje
Saugumo vakuumu netruko pasinaudoti maršalas Haftaras. Jo vadovaujama Libijos nacionalinė armija pradėjo puolimą vakarų kryptimi palei pakrantę, siekdama pasiekti Misratą, vieną pagrindinių proturkiškų jėgų centrų. Šiuo metu „misuratinių“ kovotojai atsidūrė tarp dviejų frontų ir paskelbė visuotinės mobilizacijos režimą.
Smarkiai padidėjusi įtampa verčia nerimauti ir dėl tolesnio konflikto eskalavimo. Ypač turint omenyje tai, kad Libija ir anksčiau buvo politinės, etninės bei karinės konkurencijos fronto linijoje.
House of Representatives (HoR) pirmininkas Aqila Saleh apkaltino Tripolio vyriausybę, kad ši, nepaisydama pasibaigusio mandato, manipuliuoja institucijomis ir trukdo pastangoms suvienyti šalį. Jis paragino formuoti naują bendrą vyriausybę bei atimti tarptautinį pripažinimą iš dabartinio režimo.
Tarptautinės reakcijos ir istorinės paralelės: nuo vilčių iki nusivylimo
JT misija Libijoje paragino nedelsiant įgyvendinti visiškas ir besąlygines paliaubas bei užtikrinti humanitarinius koridorius civilių evakuacijai. Primenama, kad smurtas prieš civilius ir infrastruktūros naikinimas gali būti laikomi karo nusikaltimais[2].
Tuo metu Turkijos užsienio reikalų ministerija pareiškė raginanti visas puses sėsti prie derybų stalo ir išreiškė pasirengimą padėti užtikrinti ilgalaikį sprendimą. Tačiau kol diplomatiniai pareiškimai kartojami nuo Stambulo iki Niujorko, Libijos gatvėse vyksta miesto karas. Nuo 2011 m., kai NATO operacija padėjo nuversti Muammarą Kadafį, Libija taip ir neatsigavo.
2014 m. šalis faktiškai suskilo į dvi vyriausybes: Tripolio ir rytinę, vadovaujamą Haftaro. Nors buvo bandoma atkurti vieningą valdžią, realybė tarsi iš „visi prieš visus“ scenarijaus.
Kaip sarkastiškai pasakytų kai kurie libiečiai, „revoliucijos vaisiai“ pasirodė esantys ne laisvė ar demokratija, o pastovus ginkluotas chaosas. Kadafis gal ir buvo autoritarinis lyderis, bet jo valdymo metais Libija turėjo vieną aukščiausių gyvenimo lygių Afrikoje. Dabar nuolatinės kovos, išorinių galių įtaka ir nesibaigianti krizė. Ir, regis, tai dar tik naujo ciklo pradžia.
