Kur dingo pažadėta gerovė: atlyginimai kyla, bet žmonės sako – gyvenimas nelengvėja
Rasa dirba prekybos centre jau aštuonerius metus. Kai per televiziją išgirdo, kad kitąmet minimali mėnesinė alga didės iki 1153 eurų, nusišypsojo: „Pagalvojau, gal pagaliau pajusim tą gerovę, apie kurią kalba nuo rinkimų laikų. Bet tada pažiūrėjau į kainas – ir viskas stojo į savo vietas.“
Moters pajamos didės, tačiau kartu kyla ir viskas aplink – nuoma, maistas, vaikai į mokyklą brangiau išleisti. „Tie papildomi šimtai gražiai atrodo tik žinių antraštėse“, – sako ji.
Kitais metais valstybės biudžetas sieks 27,5 milijardo eurų – beveik penktadaliu daugiau nei šiemet. Minimalus atlyginimas kils 110 eurų, vidutinė pensija augs iki 750 eurų, o su būtinuoju stažu – iki 810. Gydytojai gaus 103 eurais daugiau, mokytojai – 93, slaugytojai – 127, kultūros darbuotojai – 62. Politikai kalba apie pažangą, teisingumą, apie tai, kad biudžeto prioritetas yra žmogus. Tačiau žmonės vis dažniau klausia: jei žmogus tikrai prioritetas, kodėl vis tiek lieka jausmas, kad pinigų mažėja?
Skaičiai rodo kilimą, bet realybėje kainos lipa greičiau
Ekonomistai pripažįsta – biudžeto augimas yra geras ženklas, bet reali perkamoji galia kyla daug lėčiau. „Nominaliai atlyginimai auga, tačiau per penkerius metus kainų lygis pakilo apie 40 procentų. Todėl tie papildomi eurai, kuriuos žmonės mato algalapiuose, dažnai neatsveria realių išlaidų“, – sako ekonomistas. Jo žodžiais, biudžeto pajamos didėja ne tik dėl augančio produktyvumo, bet ir dėl didesnės mokesčių naštos, todėl dalis atlyginimų augimo sugrįžta į biudžetą per kainas ir mokesčius.
Rasa sako, kad pinigai, kurie lieka po visų sąskaitų, mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių metų. „Nuoma pakilo penkiasdešimčia eurų, maisto išlaidos – dar šimtu. Iš kur ta gerovė, jei viskas dingsta iki kito mėnesio?“ Ji sako nesanti prieš valdžią, bet norėtų mažiau pažadų ir daugiau realybės.
„Kai žadėjo gerovės valstybę, tikėjau. Dabar norėčiau, kad bent duona būtų pigesnė, o ne pažadai garsesni, bet girdėjau ūkininkus sakant, kad grūdus degint labiau apsimoka, nei duoną pigint.“
Maisto prekių parduotuvė. 77 nuotrauka
Gerovės valstybė lieka gražia fraze
Valstybė didžiuojasi augančiu biudžetu ir vis dar kalba apie gerovės politiką, tačiau eiliniam žmogui tai vis dar skamba kaip tolima idėja. Didesnės pensijos, didesnės algos – viskas tiesa, bet viską suryja kasdienybė: būsto paskolos, paslaugų kainos, degalai, maistas.
„Aš suprantu, kad viskas brangsta pasaulyje, bet jei valdžia sako, kad gyvename geriau, tai kodėl nesijaučia?“ – retoriškai klausia Rasa.
Skaičiai rodo pažangą, bet jausmas kitas. Tarp to, ką deklaruoja politikai, ir to, ką kasdien jaučia žmonės, vis dar lieka praraja. Gerovės valstybė egzistuoja lentelėse, bet ne kiekvienoje piniginėje. Kol spaudos konferencijose kalbama apie rekordinį biudžetą, daug kas, kaip ir Rasa, tyliai skaičiuoja, ar liks pinigų iki mėnesio pabaigos.
