Kol masiškai uždarinėjamos bibliotekos, drauge plečiamas knygomatų tinklas
Lietuvoje plečiamas knygomatų tinklas, tačiau šis žingsnis kelia klausimų: ar modernios technologijos gali kompensuoti masinį bibliotekų ir mokyklų uždarymą? Kultūros ministerijos iniciatyva Vyriausybė neseniai nusprendė perduoti Panevėžio, Molėtų ir Utenos rajonų savivaldybėms keturis knygų išdavimo-grąžinimo įrenginius, anksčiau valdomus Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos. Nors tai pristatoma kaip bibliotekų paslaugų modernizacija, statistika rodo niūrią realybę: bibliotekos ir mokyklos Lietuvoje uždaromos šimtais, o švietimo bei kultūros prieiga regionuose sparčiai mažėja.
„Šis Vyriausybės sprendimas leidžia mums toliau kryptingai plėtoti modernių bibliotekos paslaugų prieinamumą visoje Lietuvoje. Knygomatai yra puikus pavyzdys, kaip technologiniai sprendimai padeda kultūrai ir žinioms pasiekti kiekvieną gyventoją, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos ar laiko galimybių. Tai svarbus žingsnis mažinant informacinę atskirtį ir stiprinant skaitymo kultūrą regionuose,“ – teigia kultūros ministras Šarūnas Birutis[1].
Tačiau ar keli knygomatai rajonuose gali atstoti tikruosius kultūros židinius – masiškai uždarinėjamas bibliotekas ir mokyklas? Per 2015–2022 m. laikotarpį Lietuvoje buvo uždarytos net 86 bibliotekos, o šis procesas nesulėtėjo. Kaip teigia kultūros viceministrė Ingrida Veliutė, vien per 2024 m. buvo uždaryta 18 bibliotekų[2].
Tai reiškia, kad regionų gyventojai, ypač tie, kurie gyvena atokiau nuo didmiesčių, praranda galimybę naudotis bibliotekų paslaugomis. Knygomatai, leidžiantys atsiimti ir grąžinti knygas bet kuriuo paros metu, yra patogūs, tačiau jų tinklas kol kas per menkas, kad kompensuotų masinį bibliotekų uždarymą. Be to, šie įrenginiai negali pakeisti bibliotekų kaip bendruomenės centrų, kuriuose vyksta kultūriniai renginiai, skaitymo skatinimo programos ar informacinio raštingumo mokymai.
Knygomatai kainuoja itin pigiai – vos 90 tūkst. eurų per metus
Kultūros ministerija knygomatų tinklo plėtrai kasmet iki 2029 m. numato skirti po 90 tūkst. eurų. Šios lėšos skirtos įgyvendinti 2021–2030 m. kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonę „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“, įskaitant veiklą „Keitimasis knygomis tarp bibliotekų“.
Menkos, vos 90 tūkst. eurų per metus siekiančios išlaidos, veikiausiai vilioja politikus savo pigumu. Tačiau knygomatai nesustabdys kultūros infrastruktūros nykimo. Jie, nors ir gali pasitarnauti tiek dirbantiems, tiek neįgaliesiems ar senjorams, visgi negali pakeisti bibliotekų, kurios ne tik teikia knygas, bet ir atlieka socialinę bei edukacinę funkciją.
Ar pigi modernizacija slepia kultūros ir švietimo nykimą?
O verta paminėti, jog bibliotekų uždarymas nėra vienintelė problema. Lietuvoje masiškai uždaromos ir mokyklos. Per pastarąjį dešimtmetį buvo uždaryta 377 mokyklos, o situacija tik blogėja: 2023 m. Lietuvoje veikė 822 mokyklos, tačiau 2024 m. jų skaičius sumažėjo iki 814[3].
Paradoksalu, tačiau tuo metu, kai valstybinių mokyklų skaičius drastiškai mažėja, privačių mokyklų skaičius auga. 2024 m. Lietuvoje buvo 95 privačios bendrojo ugdymo mokyklos, palyginti su 75 mokyklomis 2001 m. Tai kelia klausimų apie švietimo prieigos nelygybę: ar kokybiškas išsilavinimas tampa prieinamas tik tiems, kurie gali sau leisti mokamas paslaugas? Ir ar naikinant valstybinius švietimo bei kultūros centrus, o juos pakeičiant ilgomis kelionėmis iki mokyklų bei knygomatais, išties einama teisingu keliu?
Knygomatai pristatomi kaip sprendimas, didinantis bibliotekų fondo prieinamumą, skatinantis informacinį raštingumą ir pilietiškumą bei mažinantis socialinę atskirtį. Tačiau realybė kelia abejonių: panašu, jog dar sparčiau didinama regionų, ypač atokesnių vietų, atskirtis, kur gyventojai vis dažniau lieka be prieigos prie tikrų bibliotekų, o iki mokyklų tenka važiuoti didžiulius atstumus.
