Pjaustomi kūdikiai ir paauglės iki 15 metų amžiaus
Daugiau nei 200 milijonų šiandien gyvenančių mergaičių ir moterų patyrė lytinių organų žalojimą 30 Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos šalių, kuriose tai vis dar laikoma gana dažna praktika[1]. Ir nors procedūra pažeidžia žmogaus teises, atspindinčias giliai įsišaknijusią lyčių nelygybę ir kraštutinę moterų diskriminacijos formą, aiškėja, kad komplikacijų gydymas sveikatos sistemoms kas metus kainuoja nei daug, nei mažai: 1,4 mlrd.
Moterų lyties organų žalojimas apima visas procedūras, į kurias įeina dalinis arba visiškas išorinių lytinių organų pašalinimas arba kitoks sužalojimas modifikuojant mažąsias lytines lūpas arba didžiąsias (kartais jas susiuvant), pašalinant klitorio priedangą / gaubtą ir gaktą dėl nemedicininių priežasčių. Kitaip tariant, praktika neturi jokios naudos sveikatai, priešingai – pastaroji sukelia stiprų kraujavimą ir šlapinimosi sutrikimus, vėliau – cistas, infekcijas, gimdymo komplikacijas bei, tam tikrais atvejais, netgi mirtį.
Tai, kaip žinia, pažeidžia asmens teises į sveikatą, saugumą ir fizinę neliečiamybę; pamina teisę būti laisvam nuo kankinimų ir žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio, ir ignoruoja teisę į gyvybę tais atvejais, kai procedūra baigiasi mirtimi[2]. O tai dar ne viskas.
Laikui bėgant kyla vėlesnių operacijų poreikis.
Pavyzdžiui, susiaurinus makšties angą, gali tekti prapjauti makštį, jog būtų galima atlikti lytinius santykius ir gimdyti. Kartais lytinių organų audiniai vėl susiuvami kelis kartus, ypatingai po gimdymo. Procedūrų kartojimas, tuo tarpu, padidina tiek tiesioginę, tiek ilgalaikę įvairių negalavimų riziką, „aktyvuojant“ ir psichologines problemas (depresiją, nerimą, potrauminio streso sutrikimą, žemą savigarbą ir kt.).
Grėsmė kyla daugiau nei 3 milijonams mergaičių
Nors priežastys įvairiuose regionuose skiriasi, didžiausią įtaką daro socialinis spaudimas prisitaikyti prie to, ką daro ir darė kiti, įvedant seksualumo kontrolę, padedančią skatinti ikisantuokinę nekaltybę bei santuokinę ištikimybę – išplautom smegenim ir riebaluotais stalo įrankiais.
Nors šiai „madai“ tarnauja kai kurie sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, manydami, jog oficialus procedūros atlikimas užtikrina mažesnę komplikacijų riziką, daugelis vis tik pasisako už lytinių organų pjaustymo procedūros atsisakymą bet kokioje aplinkoje.
Dar 2008 m. Pasaulio sveikatos asamblėja priėmė rezoliuciją dėl šio veiksmo panaikinimo, pabrėždama, jog būtina siekti suderintų veiksmų visuose sektoriuose: sveikatos, švietimo, finansų, teisingumo ir moterų reikalų. Ar tai pasiteisino?
Moterų ir mergaičių žalojimas, kuris remiasi senovine atgyvena, pamažu perauga į beprotybę dėl kūno autonomijos visuotiniu mastu, keliančios ne ką mažesnį pasibjaurėjimą. Jei dalis iš mūsų visgi einame geru keliu, žinokite: dar tik milžiniško kalno papėdė.
Procedūra vainikuojama šviežiai paskersto gyvulio krauju
Praktikai atlikti nepakanka popieriaus ir skriestuvo – reikia dar ir paliepimo: „sėstis, skėstis ir nesiskųsti“.
Moterys pasakoja, jog viskas atrodo gana paprastai – jokių iškilmių, nuraminančių pokalbių ar iš pusrūsio genamų tarakonų. Vyresnieji tiesiog paima skustuvą, praskečia 6-metės kojas ir pirmyn – lytinių organų anuliavimo įkandin. Skausmas, anot šią praktiką patyrusiųjų, visai ne vaikiškas – skauda taip, kad žodžiais neapsakoma[3].
Apie traumuojančią patirtį viešai prakalbusi moteris užaugo Mogadiše, Somalyje.
Pastaroji atvirauja, jog skustuvas buvo maždaug tokio paties dydžio, kaip ranka nuo riešo iki alkūnės, o abiejuose jo galuose akinamai žvilgėjo peiliukių ašmenys. Nereikėtų stebėtis, kad šauksmas aidėjo per visą kaimą – procedūra buvo atlikta be nuskausminamųjų – nes anestetikams čia ne „pati geriausia“ vieta.
Sekantis siaubo lygis – suvokimas, jog žmonės, kurie turi saugoti ir ginti, virsta priešais.
Pagal tradiciją, procedūra vainikuojama šviežiai paskersto gyvulio krauju, panardinant jame ką tik išoperuotus gležnus kūnus. Klausite: „Kaip su tuo susitaikyti?“
Moterys džiaugiasi, kad išgyveno. Nėra kito būdo, kaip tik įprasti prie skausmingo šlapinimosi ir kassavaitinių apžiūrų dėl infekcijų ar kitų sutrikimų.
Sankcionuotas vaikų išnaudojimas tęsiasi
Kaip žmogaus smegenys gali sugalvoti barbariškas taisykles, kad jos atitiktų jų vadinamuosius įsitikinimus, esančius po religijos priedanga? Turbūt ne vienas skaitytojas ima svarstyti, jog galėtume ištrinti šį pasaulį ir pradėti viską iš naujo.
Iš tiesų joks kitas gyvūnas pasaulyje taip bjauriai nesielgia su savo jaunikliais, kaip ir joks kitas gyvūnas nepasiduoda absurdiškoms pranašystėms, verčiančioms tikėti, kad tokie dalykai privalo egzistuoti, jog viskas būtų „teisinga“. Tai ne kas kita, o absoliučiai bjaurus, pasenęs, sankcionuotas vaikų išnaudojimas, už kurį turėtų būti baudžiama, – ar tai būtų „religiniai“, ar „kultūriniai“ terminai, iš kurių lipdomi košmarai.
Verta tikėtis, jog atvirai kalbančių pasauliečių drąsa vieną dieną pakeis istorijos eigą ir padės visam laikui užbaigti bet kokį žiaurumą. Kad mažos mergaitės ateityje niekada nepatirtų skausmo; kad jos suabejotų savo įsitikinimais ir toliau nesilaikytų kartų konstruktų tik todėl, jog taip darė tėvai ar proseneliai.
Greičiausiai stiprios moterys „atsiranda“ tada, kai susiduriama su neįsivaizduojamomis aplinkybėmis. Ir stiprios moterys neabejotinai yra tos, kurios, nugalėdamos neįsivaizduojamai sudėtingas situacijas, pasinaudoja jomis, jog parodytų kitiems, kaip įžiebti ugnį, apie kurios egzistavimą savyje nė nežinojo. Taip ryškiai, kad apšviestų kelią ateinančioms kartoms, sustabdančioms archajiškas kultūrines normas.
