Privataus švietimo sistema Lietuvoje plečiasi
Lietuvoje veikia 75 privačios mokyklos ir 180 darželių[1]. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, švietimo ir mokslo komitetas bei kiti partneriai pastebi, kad nevalstybinio švietimo sektoriaus plėtra yra svarbi ne tik jį besirenkantiems, bet ir visai švietimo sistemai. Teigiama, kad bendrojo ugdymo įvairovė didina švietimo prieinamumą, sudaro galimybes rinktis vertybiškai priimtinesnį ugdymosi kelią. Gražiai kalbama apie tai, kad kiekviena šeima gali pasirinkti, o galiausiai, kad visi turi jų poreikius bei galimybes atitinkančią prieigą prie švietimo, žinių, edukacijos.
Tačiau dažnu atveju situacija realiai yra visai kita. Praktika rodo, kad privatus švietimo verslas yra tapęs atskira pelno rūšimi.
Sparčiai augantys privačių ugdymo įstaigų skaičiai byloja, kad valstybėje yra sukuriamos visos įmanomos sąlygos privačioms įstaigoms ir įmonėms prieiti prie viešųjų finansų. Šiuos finansus sujungus su milžiniškomis sumomis, kurias tėvai išleidžia savo atžalų mokslams ir ugdymui, yra kraunamasis milžiniškas pelnas, o visuotinis kokybiškų paslaugų prieinamumas yra užtikrinamas tik turtingiesiems, bet anaiptol ne vienodai visiems.
Tūkstantinės sumos už vaikų mokslą nugula į mokyklų įkūrėjų kišenę
Privatūs lopšeliai, darželiai, pradinio ir vidurinio ugdymo mokyklos, o vėliau ir universitetai. Privatus švietimas pastaraisiais metais suklestėjo visoje Lietuvoje, tačiau didžiausią populiarumą pasiekė didžiuosiuose miestuose.
Būtent čia nuolat trūksta vietų valstybiniuose darželiuose, o vėliau ir mokyklose. Be to, sostinėje ar kituose pagrindiniuose Lietuvos miestuose didesnes pajamas gaunančios šeimos savo atžalų išsilavinimui gali atriekti didesnę šeimos biudžeto dalį[2].
Vien Vilniuje privačias ikimokyklines įstaigas lanko maždaug 6 600 vaikų, kai tuo tarpu valstybines – apie 25 tūkstančiai. Tai reiškia, kad privatų ikimokyklinį išsilavinimą gauna apie 21 proc. vaikų. Šis skaičius yra tikrai nemenkas, ypač atsižvelgiant į tai, kiek kainuoja privatūs darželiai bei mokyklos.
Sostinėje brangiausių mokyklų sąrašo viršuje jau kelintus metus iš eilės karaliauja Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje (AISV). Čia darželinukų ugdymas kasmet kainuoja 7 060 eurų, o mokyklų klasėse kaina dar didesnė. Pavyzdžiui, 11–12 klasių mokinių tėvams per metus už mokslą tenka pakloti 18,4 tūkstančio eurų.
Mokslas brangus ir Vilniaus tarptautinėje mokykloje. Čia mokslo metų kainos pagal programą svyruoja nuo 8 100 pradinėje ir pagrindinėje mokykloje, o 11–12 klasėje mokslo metai kainuoja 9 450 eurų.
„The British International School of Vilnius“ darželį lankančių vaikų tėvai už mokslo metus moka nuo 7 tūkstančių eurų. Vyresnių klasių moksleivių tėvams tenka sumokėti ir 17,9 tūkstančių eurų per metus.
Viena brangiausių yra ir Austėjos Landsbergienės įkurta Karalienės Mortos mokykla. Joje ugdymas kainuoja nuo 6 850 iki 7 950 eurų per metus.
Vilniuje brangiomis mokyklomis yra laikomos ir Šiaurės licėjus bei „Vilnius Meridian School“ (VMS). Licėjuje kainos priklausomai nuo lankomos klasės vyrauja nuo 6 200 iki 6 500 eurų per metus, o VMS pigiausias ikimokyklinis ugdymas kainuoja 5 800 eurų, gimnazijos klasėse teks paaukoti 6 380 eurų per metus.
Kaune už vaikų mokslą tėvai moka kiek mažiau nei sostinėje
Kaune už vaikų mokslą tėvai moka kiek mažiau. Šiame mieste ugdymas brangiausias Karalienės Mortos mokykloje. Čia kainos lieka tos pačios kaip ir Vilniuje – ugdymas kainuoja nuo 6 iki 7 tūkst. eurų.
Erudito licėjus, veikiantis ir Kaune, ir Vilniuje, laikinojoje sostinėje yra šiek tiek pigesnis. Priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programa Kaune kainuoja 500 eurų mažiau, tad čia reikės susimokėti lygiai 5 tūkst. eurų per metus. Tarptautinėje klasėje mokslų kaina brangesnė 900 eurų.
Brangiausių mokyklų Kaune sąrašą papildo Herojaus mokykla, kainuojanti apie 4–5 tūkst. eurų per metus. Prieš keletą mėnesių po šios mokyklos sparnu įsikūrė ukrainietiška mokykla „Heroiam Slava“. Tiesa, ukrainiečiams ši mokykla nemokama – dalį mokytojo darbo užmokesčio finansuoja Užimtumo tarnyba, Kauno miesto savivaldybė skiria mokinio krepšelį bei prisideda pavieniai rėmėjai
Kaune, kaip ir sostinėje, veikia ir Šiaurės licėjus. Čia ugdymas taip pat kainuoja kiek mažiau. Privačioje „Saulės“ gimnazijoje pradinukų ugdymas kainuoja 3 tūkst. eurų, pagrindinio ugdymo kaina 4,8 tūkst. Gimnazijoje mokslai kainuoja 4,9 tūkst. eurų.
Tuo tarpu uostamiestyje brangiausiai už mokslą tenka sumokėti Klaipėdos licėjaus mokinių tėvams. 5–8 klasių mokinių ugdymas kainuoja 5,5 tūkst. eurų.
Jeigu tokios kainos dar neišgąsdino, beveik visose privačiose mokyklose taikomas ir papildomas vienkartinis stojamasis mokestis. Štai, pavyzdžiui, Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje tenka susimokėti 2 150 eurų vienkartinį priėmimo mokestį, 350 eurų tikslinę įmoką ir kiekvienais metais įnešti 2 000 eurų vertės kapitalo mokestį.
Privačios švietimo įstaigos sulaukia didžiulio pelno, o valstybinės mokyklos vos išgyvena
Dėl privataus ugdymo naudos, pliusų bei minusų galima diskutuoti daug. Galiausiai tai, kokioje mokykloje ar darželyje mokysis atžala, nusprendžia pati šeima. Vis dėlto, valstybė lietuvių vaikų švietimui skiria milžiniškas lėšas, bet valstybiniai darželiai ir mokyklos vos suduria galą su galu[3].
Tuo tarpu privačios ugdymo įstaigos tikrai nestokoja finansų. Ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka įsitikinęs, kad nedera subsidijuoti privataus verslo mokesčių mokėtojų pinigais:
„Tai elito ir elitinių mokyklų suokalbis prieš valstybę ir akivaizdžiausias visuomenės degradavimo požymis. Visiems aišku, kad elitinės mokyklos atsirenka pinigais apkamšytus vaikus, o skurdi valstybė dar ir papildomai juos finansuoja.“
Kaip yra teigęs buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, Vilniaus savivaldybė 2015 m. patvirtino tvarką dėl 100 eurų kompensacijos vaikams, kurie negauna vietos sostinės savivaldybės ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. Šio tarybos sprendimo tikslas buvo paskatinti, kad atsirastų daugiau privačių darželių ir kartu sumažintų tėvų mokesčius[4].
2019 m. duomenimis, per metus Vilniaus miesto savivaldybė skiria 7 mln. eurų kompensacijoms, papildomai privačias švietimo įstaigas atleidžia nuo nekilnojamojo turto mokesčio, kai kurioms jų suteikia patalpas lengvatinėmis sąlygomis.
Kaip teigė A. Zuokas, 2019 m. 100 eurų kompensaciją gavo visos privačios įstaigos, nepriklausomai nuo juridinio statuso, ar yra viešosios įstaigos ar uždarosios akcinės bendrovės. Dauguma jų gavo ir mokymo lėšas. Privačių ikimokyklinių įstaigų trečdalį, o kartais beveik pusę pajamų sudaro viešosios lėšos.
Tokia situacija užkerta kelią sveikai konkurencijai ir sudaro nelygias sąlygas teikti viešąsias paslaugas, o ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigos, turinčios uždarosios akcinės bendrovės statusą, tampa labai pelningos, kraunasi turtus ir išmoka didžiules sumas savo akcininkams.
Nors tiek valstybinės, tiek nevalstybinės mokyklos gauna valstybės finansavimą ugdymui, nevalstybinės pačios turi rasti lėšų aplinkos kūrimui, ūkio reikmėms ir panašiai, o nevalstybinės mokymo įstaigos dažniausiai pasirenka viešosios įstaigos teisinę formą, tad kaip ir valstybinės mokyklos turi galimybę gauti paramos gavėjo statusą bei pretenduoti į 1,2 proc. GPM paramą, be to, gauna pinigus iš tėvų, mokančių už vaikų mokslą[5].
Tai reiškia, kad privačios mokyklos tampa tikra aukso kasykla pelno ištroškusiems verslininkams. Finansai plaukia tiek iš paslaugų gavėjų, kas šiuo atveju yra vaikai ir jų šeimos, tiek iš valstybės, kuri pati propaguoja privačią švietimo sistemą, taip veikiausiai skriausdama valstybinę.
