ES ir toliau yra didžiausia rusiškos naftos importuotoja
Mėnesiams bėgant, o karo Ukrainoje pabaigos nesimatant, toliau tęsiamos kalbos apie tai, kad tik milžiniškas palaikymas, Vakarų vienybė ir griežtos sankcijos Rusijai gali padėti Kijevui pasiekti pergalę, kuri Maskvą priverstų sėsti prie derybų stalo.
Tačiau bėgant įnirtingų mūšių mėnesiams, tokios kalbos vis dažniau atrodo it tuščia politinė retorika, o plačiai apdainuotos Vakarų vienybės bei solidarumo atsargos senka.
Pirmaisiais karo mėnesiais stebėtinai vieninga Europos pozicija Rusijos, paramos Ukrainai bei kitokios žemyno ateities klausimais sutapo, tačiau dabar viskas keičiasi.
Nesutarimai gilėja, o tai vis akivaizdžiau įrodo ir statistiniai duomenys: Europos Sąjunga (ES) tebėra didžiausia rusiškų naftos produktų importuotoja, netiesiogiai importuojanti naftą iš Rusijos per šalis, kurios po invazijos tapo pagrindinėmis Rusijos energetinėmis partnerėmis.
Taigi, nors ES šiuo metu lyg ir laikosi savo pačios pritaikytų sankcijų ir tiesiogiai su Rusija energetikos sektoriuje nebendradarbiauja, toliau aktyviai importuoja rusišką naftą, pakeisdama importo kilmę, taip nusižengdama visoje Bendrijoje aktyviai stumtoms sankcijoms ir finansuodama Rusijos prezidento Vladimiro Putino Ukrainoje pradėtą karą.
Kaip savo ataskaitoje išskyrė Energetikos ir švaraus oro tyrimų centras (CREA), šiuo metu bent penkios šalys eksportuoja rusišką naftą į ES. Tai Kinija, Indija, Turkija, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) ir Singapūras.
Per visus pirmuosius metus nuo Rusijos invazijos pradžios pernai vasarį, ES, G-7 šalys ir Australija, iš trečiųjų, rusišką naftą laisvai perkančių valstybių, importavo rusiškų naftos produktų už 42 mlrd. eurų[1].
Tuo tarpu pačių Kinijos, Indijos, Turkijos, JAE ir Singapūro rusiškos žalios naftos importas, palyginti su metais prieš karą, augo daugiau kaip 140 proc., o bendra importo vertė išaugo net 74,8 mlrd. eurų.
CREA ataskaitoje nustatyta ir tai, kad už didžiąją dalį trečiųjų šalių naftos eksporto padidėjimo buvo atsakingos naftos sankcijas taikančios šalys, mat būtent eksportas į Vakarus padidėjo 80 proc. vertės ir 26 proc. apimties atžvilgiu.
Planai Ukrainos atkūrimui panaudoti įšaldytus rusų oligarchų turtus – neįgyvendinami
O europinę vienybę skaldo ne tik rusiška nafta bei jos importo klausimas, tačiau ir viso bloko nesugebėjimas veikti. Pavyzdžiu, jau ne vieną mėnesį ES kalbama apie tai, kad įšaldytas Rusijos piliečių turtas galėtų būti panaudotas Ukrainos atstatymui.
Viskas atrodo logiška. Visos Europos valdžios institucijų konfiskuotas Rusijos oligarchų turtas – jachtos, vilos, centrinio banko atsargos – turėtų būti panaudotas Ukrainai atstatyti.
Taip pasielgti ragina tiek Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen, daugelis Europos Parlamento (EP) narių, tiek ir kelios, garsiausiai šia tema pasisakančios ES valstybės narės, įskaitant Lenkiją, Latviją, Lietuvą ir Estiją.
Tačiau problema ta, kad Bendrijai pirmiausia reikia aptikti šiuos įšaldytus milijardus, o neskelbti Bendrijos dokumentai rodo, kad jų teisinė padėtis vis dar yra neaiški[2].
Šis planas beveik neturi precedento tarptautinėje istorijoje. Netgi pasaulyje yra nedaug precedentų. Vienas iš jų yra Irakas: 2003 m. JAV Iždo departamentas konfiskavo dalį Sadamo Huseino turto. Tačiau dabartiniu atveju, net nėra aišku, kur tiksliai Europoje yra Rusijos centrinio banko atsargos.
Tačiau šios idėjos vis tiek nėra atsisakoma, o EK net svarstė galimybę skirti baudas toms ES šalims, kurios nepakankamai greitai pateikia informaciją apie Rusijos turtų buvimo vietą.
Negana to, šiame plane Rusijos milijardų atsekimas būtų tik pirmas žingsnis. Net jei Briuselis juos rastų, liktų vienas opus klausimas: ar ES gali panaudoti šiuos pinigus Ukrainai atstatyti?
Nors politinės valios netrūksta, teisinės kliūtys planus gali greitai sugriauti. Net EK jau padarė išvadą: įšaldytų rezervų negalima liesti, nes vieną dieną, karui pasibaigus, juos reikės grąžinti Rusijai.
Tačiau ES pareigūnai nenuleidžia rankų ir svarsto galimybę investuoti šiuos pinigus ir bent jau suteikti Ukrainai galimybę naudotis gautomis lėšomis.
Siūloma įšaldytas Rusijos centrinio banko atsargas investuoti į Europos vyriausybių obligacijas ir taip, viliantis sėkmės, sulaukti 2,6 proc. metinės grąžos.
EK teigimu, ši priemonė „tikriausiai yra teisiškai įmanoma“, ypač atsižvelgiant į pačios Rusijos šiurkščius tarptautinės teisės pažeidimus. Tačiau blogiausio scenarijaus atveju, ES gali prarasti nei daug, nei mažai: iki 4 mlrd. eurų.
Dalis ES šalių rusų turtų dar net nesankcionavo
O Rusijos įšaldytų turtų suma turėjo būti dar didesnė. Nors vien iki praėjusių metų spalio ES įšaldė apie 17 mlrd. eurų, o jau šių metų kovą buvo pasiekta 21 mlrd. suma, dalis ES valstybių padarė itin nedidelę pažangą arba nepadarė jokios.
Pavyzdžiui, Malta, garsėjanti Europoje tuo, kad tapo tikru rojumi rusams, pasiekė tik 222 470 įšaldytų eurų ribą, tuo tarpu Graikija pasiekė dar mažesnę, 212 201 eurą ribą.
EK daro prielaidą, kad Bendrijoje dar liko dešimtys milijardų neįšaldytų, bet sanckionuotų rusų lėšų. Negana to, nors sankcijos buvo pritaikytos maždaug 1 500 rusų, kurie, kaip teigiama, yra artimi V. Putinui, jų turtas dažnai yra gerai paslėptas: jachtos priklauso bendrovėms, vilos – tolimiems giminaičiams.
Net jei valdžios institucijos suranda turtą ir jį įšaldo, niekas negali jo konfiskuoti. Tai pavyktų tik tuo atveju, jei tyrėjai įrodytų, kad milijardieriai padarė nusikaltimą. ES turėtų kiekvieną bylą nagrinėti teisme, o tai gali užtrukti ne vienerius metus.
Iš tiesų, pirmieji rusai jau netgi sėkmingai padavė į teismą pačią ES, dėl taikomų baudžiamųjų priemonių. Pavyzdžiui, tai padarė buvęs „Formulės 1“ lenktynininkas Nikita Mazepinas.
Pernai Italija įšaldė N. Mazepino turtą, įskaitant 105 mln. eurų vertės vilą Sardinijoje. Tačiau prieš keletą savaičių ES teismas panaikino sankcijas, nes nepavyko įrodyti, kad N. Mazepinas yra aiškiai susijęs su V. Putinu.
Europa skilo į Rytų ir Vakarų blokus, siekiančius skirtingos ateities
Vis labiau pastebimas tampa ir politinis nuomonių išsiskyrimas. Pavyzdžiui, vasarį, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, kad Rusija nėra tiesiogiai grasinusi nei jam, nei Vokietijai. Tuo tarpu Prancūzija vis dar perka sodrintą rusišką uraną. Šis tiekimas patvirtina Prancūzijos priklausomybę nuo Maskvos, ypač nuo jos branduolinės pramonės[3].
Italija jau kelis mėnesius vadinama Europos vieningo atsako Rusijai silpnąja vieta. Šaliai vadovauja nauja vyriausybės koalicija su Giorgia Meloni priešakyje. Ji garsėja prielankumu Maskvai. Nors vėliau ji lyg ir atsiribojo nuo Rusijos ir pasirinko atsargumą, dabar baiminamasi, kad ji vis tiek gali siekti atkurti ryšius su Maskva.
Dar viena šalis, kuri vis dar nori plėtoti verslą su Rusija, yra Belgija. Belgijos prekyba rusiškais deimantais tęsiasi nepaisant didžiulio spaudimo. 2022m. birželio mėnesio duomenimis, šalis importavo rusiškų deimantų už 35,9 mln. eurų. Tuo tarpu Ispanija vis dar išduoda vadinamąsias auksines vizas rusams, nors ir teigia, kad jiems uždrausta teikti paraiškas joms gauti.
Tai penkios didžiausios Europos ekonomikos. Jei jos nesugeba atsikratyti priklausomybės nuo Maskvos, kaip tai pavyks padaryti likusiai Europos daliai?
Būtent dėl šios situacijos ekspertai teigia, kad didžiausias iššūkis Europos strateginiam savarankiškumui yra susijęs su laikysena Rusijos atžvilgiu. Tai yra tik europinė problema, nes, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose iki šiol Ukrainą aktyviai palaikė abi partijos.
Europoje viskas kitaip. Čia vokiečiai vis dar bando vadovauti diskursui, kad Rusiją būtina integruoti į tam tikrą naują saugumo žemėlapį, kuris užtikrintų, kad Rusija nekartotų savo agresijos prieš kitas šalis[4].
Problema slypi ir tame, kad ES yra „minkštoji galia“. Bendrijos ideologija ir toliau iš esmės tebėra taikos projektas. Atmetus ekonominę galią, ES yra organizacija, kurios saugumą garantuoja Jungtinės Valstijos. Tai taip pat organizacija, kurioje dvi buvusios varžovės – Prancūzija ir Vokietija – didžiąja dalimi nulėmė visos ES santykius su Rusija.
Dabar jau aišku, kaip ši priklausomybė tapo priemone, kuria Kremlius pasinaudojo siekdamas susilpninti ir suskaldyti Europą. Čia slypi ir dar viena problema.
ES narės su Rusija turi itin skirtingus santykius, istorinę patirtį ir praeitį ir dėl to, skirtingai suvokia šios šalies keliamas grėsmes. Net ir karo Ukrainoje akivaizdoje.
ES, kaip taikos projektas, daugelį metų buvo tobulinamas be Rytų ir Vidurio Europos šalių balso. Šiandien jis girdimas, tačiau vis dar nepakankamai[5].
Jei Vakarų Europa, ypač Prancūzija ir Vokietija, svarsto, kad būsima Europos saugumo architektūra tam tikra forma turėtų apimti ir Rusiją, Rytų europiečiams saugumas yra susijęs su gynyba būtent nuo tos pačios Rusijos.
Todėl taip karštai siekiama, kad Ukraina laimėtų, o Rusija būtų galutinai nugalėta. Nors šie nesutarimai galbūt ir neišardys ES, jie nedingsta jau ištisus dešimtmečius, nedings ir ateityje, veikiau priešingai, tik gilės. Tuomet, galbūt jau visai netrukus, galutinai dings ir europinė vienybė.
