Prancūzijoje sutikimo principas taps baudžiamojo kodekso dalimi
Po ilgų diskusijų Prancūzijos Senatas šią savaitę patvirtino naują įstatymą, pagal kurį bet koks lytinis aktas be aiškaus sutikimo bus laikomas išžaginimu ar seksualiniu išpuoliu. Už šią pataisą balsavo 327 senatoriai, 15 susilaikė – nė vienas nebalsavo prieš. Tai buvo paskutinis žingsnis prieš įstatymo paskelbimą oficialiai.
Įstatymas gimė po didelio atgarsio sulaukusio Gisèle Pelicot bylos, kai jos buvęs vyras ir dar 50 vyrų buvo pripažinti kaltais dėl daugybės seksualinių nusikaltimų. Ši byla sukėlė visuomenės pasipiktinimą, paskatino diskusiją apie vadinamąją „išžaginimo kultūrą“ ir tapo pretekstu keisti baudžiamąjį kodeksą[1].
Pagal naująjį įstatymą sutikimas turi būti „laisvai duotas, informuotas, konkretus, išankstinis ir atšaukiamas“. Tuo pačiu pažymima, kad tyla ar pasyvumas negali būti laikomi sutikimu, o seksualinis aktas laikomas nusikaltimu, jei įvykdomas pasitelkus „prievartą, grasinimus, spaudimą ar netikėtumą“.
Kairiųjų ir centristų politikai tai vadina istoriniu žingsniu „nuo išžaginimo kultūros prie sutikimo kultūros“. Tačiau dalis dešiniųjų mano, kad toks apibrėžimas kelia pavojų teisiniam aiškumui ir gali paversti bet kokį nesusipratimą baudžiamuoju procesu.
Kritikai įspėja: „subjektyvus sutikimo vertinimas“ gali sugriauti nekaltumo prezumpciją
Nors dauguma Prancūzijos parlamentarų šį įstatymą palaikė, dešiniojo sparno politikai balsavo prieš, teigdami, kad toks įstatymas paverčia „sutikimo“ sąvoką pernelyg subjektyvia ir neapibrėžta. Parlamento narė Sophie Blanc iš partijos Rassemblement National perspėjo, jog naujoji tvarka „perkels atsakomybę nuo nusikaltėlio veiksmų prie aukos elgesio“.
Kritikai pažymi, kad įstatymas įveda sąvokas, kurių praktiškai neįmanoma įrodyti. „Kas ir kaip vertins, ar sutikimas buvo pakankamai aiškus, ar išsakytas tinkamu momentu?“ – retoriškai klausia kai kurie teisininkai. Pasak jų, naujoji tvarka gali atverti kelią piktnaudžiavimams, kai kaltinimai taps įrankiu kerštui ar reputaciniam susidorojimui.
Toks įstatymo modelis, pasak skeptikų, perkelia kaltės įrodinėjimo naštą nuo prokuratūros kaltinamąjam, o tai prieštarauja pagrindiniam teisingumo principui – nekaltumo prezumpcijai. Be to, įstatymas įteisina ypač platų sutikimo vertinimo lauką, kuris gali priklausyti nuo „aplinkybių“ ar net subjektyvių emocijų.
Simbolinis žingsnis, kuris gali turėti netikėtų pasekmių visuomenei
Prancūzija tokiu būdu prisijungia prie kitų Europos šalių – Vokietijos, Ispanijos, Belgijos ir Švedijos – kurios jau įtvirtino sutikimo principą baudžiamajame kodekse. Vis dėlto diskusijos tęsiasi, ar šie įstatymai realiai apsaugo aukas, ar labiau sukuria teisinį chaosą.
Teisininkų bendruomenėje kyla klausimų, ar tokie apibrėžimai nebus taikomi pernelyg plačiai, ypač kai jie remiasi psichologiniu, o ne faktiniu vertinimu. Kai kurie konservatyvūs komentatoriai įžvelgia pavojų, kad emocinis pasakojimas gali tapti stipresnis už įrodymus, o tai susilpnins visuomenės pasitikėjimą teisingumo sistema.
Visuomenės dalis sveikina sprendimą kaip moralinį lūžį, tačiau kiti mato pavojų, kad valstybė peržengia dar vieną ribą – įstatymais reguliuodama net asmeninius santykius ir žmogišką artumą.
G. Pelicot istorija iš tiesų atskleidė skaudžią tikrovę, bet kartu iškėlė klausimą: ar naujieji įstatymai taps apsauga nuo blogio, ar nauju įrankiu teisinėms medžioklėms visuomenėje, kur emocijos vis dažniau ima viršų prieš racionalumą?
