Lietuvos sveikatos sistema nuo tragedijų neapsaugo
Epicentre – ne tik pasaulio pabaigos scenarijų menantys olimpinių žaidynių žiedai. Labiausiai gąsdina kraupūs įvykiai Lietuvoje, kurioje, kaip rodo pavyzdžiai, likimo vėtomi tautiečiai subrandinę tiek psichologinių problemų, kad ryžtasi savižudybėms. Iš tiesų pagrindinė šio laikmečio problema – ydingos į save atsuktos „karuselės“, kedenančios abejingų tvarkos sergėtojų ūsus, labiau mėgstančių krapštyti nuo asfalto kraujo lašus ir skaičiuoti kūno likučius. Kodėl gi mes tokie tylūs ir viskam abejingi?
Kaimynas kenčia – ir tada tris kartus per petį – neduok Dieve mums taip nenutiktų. Tautos žaizdos atliepiamos tada, kai ašarą nubraukia žinomi veidai (ne tetulė Aušra ar turgaus pardavėja Bronislova).
Pavyzdžiui, Morganai Danielei pasisakius apie savo emocinę būseną po gimdymo, lydimą sunkios depresijos, žmogiškumo ledai galiausiai išjudino motinystės atostogų prailginimo klausimą ir psichologinės pagalbos tėvams teikimo galimybes[1]. Būkite tikri – būtinieji pokyčiai ilgai būtų konservavęsi marinate, jeigu pagalbos prašytų prekybos centro pardavėja ar banko valytoja.
Seimo narė M. Danielė socialiniame tinkle tąsyk tikino: „Kalbančius apie neva magiškąjį laukimą norėjau padegti“. Ši atviravo, jog visą nėštumą išgyveno vien neigiamas emocijas – buvo bloga, skaudėjo visą kūną, tino rankos, kojos, skrandžio rūgštims neleidus nei valgyti, nei miegoti, nei galvoti.
Ignoravimo jūra yra giliausia niekam nežinomiems Lietuvos piliečiams – jie ne tik nerodomi per televiziją, bet kartais jos netgi neturi; depresija – dažnas reiškinys, ir ne tik po gimdymo. Nors tautos atstovai rėkia ir tuo pat metu kasosi „priparceliuotus“ savo pilvus, sirgti – daug kartų įsitikinau – tolygu didžiausią nuodėmę daryti: pas gydytojus eilės – po penkerius metus, o metodika – kartais, atrodo, varnų iškarksėta.
Artimiausia dabartinei situacijai išvada, jog mes neturime jokio kito variklio tarnybų dėmesiui patraukti, kaip tik per visą žiniasklaidą nuskambėti – per langą iššokti ar į lauką su šakėmis išeiti.
Gyvybes gelbėja atsitiktiniai praeiviai
Ir tai – dar ne juodojo sąrašo pabaiga, Lietuva – su visa pagarba ir tave į kapus varančia delegacija.
Dabartinė Matuko reforma, pradėta kurti 2017 m. vasarį, po to, kai šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas Matas, tiesia tiltą per tą pačią pelkę[2]. Žmonės yra palikti likimo valiai ne tik sveikatos apsaugos srityje, bet ir uždelstuose vaikų atiminėjimo scenarijuose, užsimerkiant prieš mušamus, prievartaujamus ar skriaudžiamus mažamečius, ir praregint tik vienam iš jų mirus. Būna ir atvirkščiai: socialinės tarnybos, vaizdžiai tariant, „iš oro“ priima sprendimus, apkaltindamos niekuo dėtus globėjus, be jokios priežasties atimdamos iš jų vaikus.
Niekas negali užmiršti garsios istorijos, įvykusios 2020-aisias Alytuje, kur mama su sunkią autizmo formą turinčiu vaiku nušoko nuo tilto[3]. Tąsyk jai niekas nepadėjo, niekas nesuprato, nors moteris pagalbos kreipėsi į įvairias institucijas ir politikus: sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, Socialinių reikalų ir darbo ministeriją, vaiko teisių specialistus – visur. Galiausiai jos ir vaiko gyvybę išgelbėjo atsitiktiniai praeiviai.
Kontroversiški analogiškų istorijų atgarsiai atskleidžia, kaip svarbu įsiklausyti, kol žmonės, nesulaukę valstybės pagalbos, netapo aplinkybių aukomis. Minėtu atveju nemaža dalis tautiečių palaikė mamą sakydami, jog reikia padėti, kad vėliau nereikėtų teisti; teisiami neva galėtų būti tie, kurie privedė iki savižudybės.
Vaikui iškritus iš sūpynių aiškėja, kad saugos diržai funkcijų seniai nebeatlieka
Iš karuselės Jūros šventėje iškritus vaikui ir vyrui įtariama, kad sūpynės saugos diržų neturėjo. Vaikui galimai lūžo šonkauliai, ant kūnelio matėsi žaizdos. Vyras taip pat nukentėjo, jam galimai lūžo ranka. Kiti besisupantys išsilaikyti sugebėjo tik didelio stebuklo dėka[4].
Vis dėlto, atsitikus nelaimei nelieka nieko kito, kaip tik griebtis už galvos: žmonės šnabždasi, jog tokiems atvejams, deja, nenumatyti jokie pirmos pagalbos mokymai, be to, neaišku, ar ten dirbantys žmonės apskritai legaliai įdarbinti. Tarsi patvirtindamas abejones, aptarnaujantis personalas, nutaikęs progą, nusimetė darbo liemenes ir dingo.
Žmonės susižeidė iškritę iš „Aštuonkojo“, kuris kelia pramogautojus į didelį aukštį. Po nelaimės skubėta patraukti savo vaikus – esą vaizdas buvo tikrai bauginantis. Pastarieji šaukė: „Nelipkite ant karuselių, jos nėra saugios!“
Tokių atvejų – ne vienas.
Ironizuojama, jog vaistinėles, ko gero, irgi reikėtų atsigabenti patiems – kaip ir kvalifikuotus pirmąją pagalbą galinčius suteikti asmenis. Juk kitą kartą gali lūžti ir stuburas.
Atrakcionų parkai – tikra tragedija, juolab patikint juos atsakomybės neprisiimantiems darbuotojams-vaikams, tiesa, kai kuriais atvejais imigrantams (mes gal gi patys išsimatuosime savo atžalų ūgius ir prieš jiems supantis sukalbėsime poterius). Policininkams tikrinant saugumą paaiškėjo, jog užraktai nėra tvarkingi – tai neužsisega galutinai, tai neatsisega išvis, jie stringa. Nenuostabu, kad reiškiamas didelis nepasitenkinimas ir karuselėmis, ir darbuotojais.
Žaidimų erdvėse Lietuvoje – didelis skaičius susitraumavusių
Panašių nutikimų užfiksuota ir, iš pažiūros, ant saugiai atrodančių batutų. Šokinėdamas ant batuto taipogi susižeidė vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės sūnus – po šio incidento dėmesys į saugumą smarkiai padidėjo[5].
Kita vertus, apie tai girdėta jau ne kartą. Vaikai griūna ir trankosi vieni į kitus. Nors scenarijų baigtis nevienoda, kartais linksmybės baigiasi tuo, jog trūksta kaukolės, lūžta žandikauliai ir trykšta kraujo fontanai. Vaikų žaidimų erdvėse, ypač vasaros sezono metu, retsykiais darbuojasi jaunuoliai, kyla klausimas, kas už visa tai atsakingas?
Traumatologai pataria, jog prieš leisdami savo vaikus ant batutų pagalvotume, ar jie ne bereikalingas vaikų traumavimas, ragindami laikytis taisyklių, instrukcijų ir juos prižiūrėti[6]. Paslaugų tiekėjai, žinoma, taip pat turėtų susiimti. Tačiau kol (jei) taip įvyks, piliečiai turės saugotis patys.
