Trečdalis mokinių – imigrantų vaikai
Prasidėjus mokslo metams netruko paaiškėti, kad kas trečias iš mokslus Šveicarijoje pradėjusių pirmokų yra kilęs iš užsienio. Dar daugiau tokių vaikų yra gimusių mišriose šeimose, todėl daugeliui tėvų šveicariška mokykla yra kažkas naujo ir nesuprantamo. [1]
„Indijoje giriami tik geriausi mokiniai. Drovūs ir užsidarę vaikai yra ignoruojami. O štai šveicarų mokytojai ieško priėjimo prie kiekvieno vaiko“, – teigė iš Indijos kilusi Rubin. Ji džiaugėsi, kad jos vaikai gali lankyti mokyklą Šveicarijoje. Tuo, kad Šveicarijos mokyklose pagalvota apie visus, buvo nustebusi ir iš Kinijos atvykusi Lin: „Čia net siūlomos kairiarankiams pritaikytos žirklės ir kompiuteriai“.
O štai iš Libano kilusiai ir Friburo kantone gyvenančiai Munirai vietinė švietimo sistema visiškai nepatiko. Iki mokslo metų likus dar keliems mėnesiams jų šeima gavo vietos švietimo skyriaus laišką, kuriame buvo nurodyta, ką vaikas jau privalo žinoti ir mokėti. Tarp įvardintų dalykų, mokėjimas naudotis žirklėmis, užsirišti batus ir nepamiršti pasinaudojus tualetu nuleisti vandenį. Viskas kaip ir aišku, tačiau Šveicarijoje pirmosios mokyklos klasės labiau primena darželius, kadangi jas vaikai lankyti pradeda būdami ketverių.
„Iš viso buvo išvardinta apie dvidešimt įgūdžių. Man susidarė įspūdis, kad mokyklai reikia paklusniai vieną ir tą patį darančių avinų“, – sakė ji.
Už migrantų vaikus atsakingą Friburo kantono Bendrojo lavinimo valdybos pedagogę Andrienę Beržer (Adrienne Berger) tokia reakcija nustebino. „Laiškai siunčiami siekiant užmegzti dialogą su būsimų moksleivių tėvais. Juose kalbama ne apie reikalavimus, su kuriais vaikais susidurs tik peržengę mokyklos slenkstį, o apie būdus, taikydami kuriuos tėvai galės padėti vaikams pasirengti mokyklai“, – patikslino ji.
Taip pat, siekiant padėti vaikams geriau integruotis, Friburo kantonas kartu su Aukštąją taikomųjų mokslų mokykla parengė į 11 kalbų išverstus 4 filmukus. Juose pristatoma šveicarų moksleivių kasdienybė ir parodoms Friburo kantono švietimo sistemos ypatybės. [2]
Pirmas ir svarbiausias dalykas – kalbos mokėjimas
„Sūnaus rugsėjo pirmąją mokyklos direktorius kalbą sakė 45 minutes. Pirmos 15-a buvo sveikinimai, likusį laiką jis pasakojo apie tai, kaip bus padedama silpniausiems vaikams“, – atviravo motina iš Kinijos. Ją sujaudino tai, kaip šveicarai rūpinasi tais, kuriems mokytis yra sunku.
Berno kantone gyvenantis Fadelis, tėvas iš Maroko, patvirtino jos žodžius: „Kalbant apie šveicarų mokyklas, pirmiausia išskirčiau pagalbą atsiliekantiems mokiniams“.
„Nesvarbu, iš kurios šalies būtų migrantai, kokiai kultūrai jie priklausytų, svarbiausia mums yra padėti vaikams išmokti kalbą, kuria vyksta pamokos“, – pabrėžė A.Beržer. Pasak jos, svetimšaliui kalbos išmokimui vidutiniškai prireikia poros metų, o kad ja kalbėtų kaip gimtąja – 5 – 7 metų.
Jau nuo vaikų darželio Šveicarijos švietimo organai suteikia galimybę reguliariai lankyti užsiėmimus, skirtus tiems vaikams, kuriems sunkiai sekasi mokytis kalbų. Intensyviai mokytis skaityti ir rašyti vaikai pradeda nuo pirmųjų pradinio mokslo metų. Kadangi šie metai yra svarbiausi, dažnai mokytojai kažką siūlo palikti antriems metams, arba, sakant politkorektiškai, „pratęsti“ pirmuosius mokslo metus.
„Tai geriausia daryti mokymo pradžioje, kad nereikėtų antriems metams pasilikti vidurinėje mokykloje. Visgi galutinį sprendimą prima tėvai“, – nurodė A.Beržer.
„Nei mokyklos direktorius, nei valstybinis konsultantas, nei kažkas kitas negali priimti sprendimo be mūsų pritarimo“, – džiaugėsi Munira. Tik ji apgailestavo, kad toli nuo tėvynės atsidūrę migrantai retai sprendimus priima patys, o pasikliauna valstybinėmis institucijomis.
Ypatingai gabių vaikų „problema“
Kol vieni tėvai nerimauja dėl to, kad jų atžalos atsilieka nuo mokyklos programos, kiti susiduria su visiškai kitokiomis problemomis. Sankt Galeno kantone gyvenanti kinė Džija atviravo, kad mokyklą pradėjusiam lankyti jos sūnui nuolat skauda galvą. „Reikalas tas, kad jis mokosi per daug greitai, todėl mokykloje nuolat nuobodžiauja“, – sakė ji. [3]
Jos nuomone, Šveicarijos mokyklose skiriama per mažai dėmesio ypač gabiems vaikams: „Pavyzdžiui Kinijoje kiekvienai mokslų pakopai yra numatomos specialios, vunderkindams skirtos, klasės ir programos“. Šveicarijoje tokiais atvejais siūloma vaikus perkelti į aukštesnę klasę. Visgi kai galiausiai Džija taip pasielgė, jos vaiko padėtis vis tiek nepagerėjo.
„Peršokti klasę – ne visada pats geriausias sprendimas. Įvertinti reikia ne tik vaiko pažangumą. Taip pat reikia nepamiršti apie socializaciją ir asmeninę brandą, – paaiškino A.Beržer. – Nors vaikas ir gali pasigirti išskirtiniu intelektu, tačiau jo brendimas atitinka jo amžių. Mokymasis kartu su vyresniais vaikais gali apsunkinti socializacijos procesą. Norint, kad vaikas susirastų draugų ir gerai jaustųsi klasėje, optimaliausia būtų klasių nekeisti, tačiau pasiūlyti jam jo galimybes ir gebėjimus atitinkančią programą.“
Friburo kantone jau kelios mokyklos organizavo kursus vaikams, kurių intelektinis potencialias viršija vidutinį. „Deja, parengti tokiems vaikams specialų mokymo planą šiai dienai Šveicarijos mokykla dar nėra pajėgi“, – pripažino A.Beržer. Ji priminė, kad mokyklos paskirtis – garantuoti, kad reikiamą išsilavinimą gautų didžioji dalis vaikų.
Džija tai puikiai suprato. Pasak jos, įprastiems vaikams pradinės Šveicarijos mokyklos yra labai gerai subalansuotos, tačiau jie su vyru savo atžalą nusprendė leisti į privačią mokyklą.
Tema, kurios išvengti nepavyks – Dievas
O štai kita šeima turi visai kitokių problemų. Iš Anglijos atvykusi Hana iki šiol nežino, kaip jas spręsti, tai yra, ką daryti ateistų šeimai, kurios dukra lanko mokyklą su privalomomis religijos pamokomis. Kai kurie vaikai nuo jų atleidžiami, tačiau tuomet jie vieni paliekami daryti papildomus namų darbus. Todėl Hanos dukra nusprendė likti religijos pamokose ir dėl to pasigailėjo.
Kartą mergaitė grįžo apsiverkusi ir pareiškė, jog mokytoja pasakojo, kad tie, kurie netiki Dievu, keliaus tiesiai į pragarą. Kitą kartą mergaitė negalėjo ramiai klausyti pasakojimo apie Kristaus kančias. Visgi į direktorių mama nesikreipė. Pasak jos, tokių bandymų jau yra buvę, tačiau jie rezultato nedavė.
„Susidūrę su problemomis, tėvai neturėtų tylėti“, – patikino A.Beržer. Pasak jos, jeigu nepavyksta susitarti su mokytojais, būtina kreiptis į direktorių arba mokyklų inspektorių. Be to, dažna mokykla turi tėvų komitetą. „Net jeigu tėvai ir mokytojai ne visuomet sutaria, visi yra suinteresuoti vaikų gerove. Tačiau tam kiekvienas turi nueiti savo pusę kelio“, – apibendrino ji.
