Rusijos kariuomenės prasiveržimas į pramoninį Ukrainos regioną kelia grėsmę vietos gynybai
Ukrainos kariuomenė pripažino, kad Rusijos pajėgos pirmą kartą įžengė į centrinės Ukrainos Dnipropetrovsko regioną ir bando ten įsitvirtinti. Pasak kariuomenės atstovo Viktoro Trehubovo, rusai užpuolė du kaimus – Zaporižkės ir Novohrigoryvkos apylinkėse.
„Rusai įžengė ir bando įsitvirtinti. Mūsiškiai kovoja, kad išlaikytų savo pozicijas“, – sakė V. Trehubovas.[1]
Jis pridūrė, kad tai yra pirmas tokio masto puolimas šiame regione. Ukrainos generalinis štabas vėliau nurodė, kad Zaporižkėje priešininkų puolimas buvo sustabdytas, o Novohrigoryvkoje vyksta aktyvūs mūšiai.
Ši teritorija, esanti tarp Dnipropetrovsko, Donecko ir Zaporižios regionų, iki šiol daugiausia patirdavo apšaudymus, tačiau didesnių sausumos mūšių čia nebuvo.
Prieš karą Dnipropetrovske gyveno daugiau kaip trys milijonai žmonių, o pats regionas buvo antras pagal sunkiosios pramonės mastą po Donbaso.
Maži kaimai tapo simboliniu smūgiu Ukrainos gynybai ir papildomu spaudimu derybose
Nepriklausomas „DeepState“ projektas, stebintis karo veiksmus, pranešė, kad rusai dabar užima du nedidelius kaimus – Zaporižkę, kur gyveno apie šimtą žmonių, ir Novohrigoryvką, turinčią dar mažiau gyventojų.[2]
Nors šių gyvenviečių karinė reikšmė laikoma menka, jų užkariavimas turi simbolinį poveikį – jis smogia ukrainiečių karių moralei, kurie jau kurį laiką kovoja nepalankiomis sąlygomis, būdami pranokti karių skaičiais.
Analitikai taip pat neatmeta, kad šios teritorijos gali būti panaudotos kaip derybų „žetonai“, jei prasidėtų realios taikos diskusijos.[3]
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra pabrėžęs, kad tokie rusų veiksmai dažnai yra „medijų pergalės“ siekis, o ne esminis strateginis laimėjimas. Vis dėlto faktas, kad frontas slenka į centrinę šalies dalį, kelia nerimą tiek Kijevui, tiek jo sąjungininkams Vakaruose.
Diplomatinių pastangų dėl karo pabaigos rezultatai kol kas menki
Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pastaraisiais mėnesiais aktyviai tarpininkavo tarp Kijevo ir Maskvos, siekdamas paliaubų. Jis jau susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Aliaskoje bei su V. Zelenskiu Vašingtone. Nors buvo paskelbta apie pasirengimą organizuoti abiejų lyderių susitikimą, realios pažangos nematyti.[4]
Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Kaja Kallas įspėjo, kad bet kokie susitarimai, kuriuose numatomas Ukrainos teritorijų perdavimas Rusijai, yra „spąstai“. Ji priminė, kad Rusija iki šiol nepadarė nė vienos nuolaidos ir išliko agresoriumi.
Panašiai kalbėjo ir Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas, pabrėždamas, kad saugumo garantijos turi pirmiausia leisti Ukrainai ilgainiui apginti savo valstybę.
Kol diplomatija stringa, Ukrainos viduje priimami sprendimai, turintys įtakos visuomenei. Šalis paskelbė, kad 18–22 metų vyrai gali keliauti į užsienį be specialių leidimų, o tai šiek tiek palengvina jaunų žmonių judėjimą.[5] Šiuo metu užsienyje gyvena apie 5,6 milijono Ukrainos vyrų.
Karo eiga lieka neapibrėžta, o fronto linijos nuolat kinta
Rusija šiuo metu kontroliuoja beveik penktadalį Ukrainos teritorijos, įskaitant visą Krymą, didžiąją Luhansko dalį ir reikšmingas Donecko, Zaporižios bei Chersono regionų sritis. Nors jos kariuomenė patyrė didžiulių nuostolių, ji pastaraisiais mėnesiais pasiekė ribotų laimėjimų.
Mūšiai Dnipropetrovske leidžia manyti, kad Rusija siekia ne tik išlaikyti spaudimą, bet ir išplėsti karo frontą. Tačiau kaip ir daugelyje kitų fronto ruožų, situacija čia lieka nestabili – teritorijos pereina iš rankų į rankas, o laimėjimai dažnai matuojami ne kilometrais, o metrais.
Šios sąlygos leidžia daryti prielaidą, kad kova dėl Ukrainos tęsis ilgai, o reali išeitis iš karo priklausys ne tik nuo mūšių lauke, bet ir nuo tarptautinių politinių sprendimų, kurių kol kas dar nėra daug.
