Susikaupusiam pykčiui išlieti priežastimi tampa net mažamečiai
Itin jautrios temos visuomenėje yra susijusios su vaikais – ir natūralu, juk jie visiškai priklausomi nuo mūsų ir patys negali nei savimi pasirūpinti, nei deramai apsiginti. Vienintelė pagalbos priemonė nelaimės metu dažnu atveju būna telefonas, kuriuo skriaudžiamas mažas žmogus gali pasiskambinti į „Vaikų liniją“ ar neabejingiems artimiesiems. Tačiau kai kurie to padaryti dar negali, ypač, jei kalbame apie kūdikius ir vos pirmuosius savo žingsnius žengiančius mažylius. Į juos nukreipiamas didžiausias mūsų dėmesys. Deja, po laiko, kai jau įvyksta neatitaisomos nelaimės… Tada prasideda ne tik tėvų maišymas su žemėmis, bet ir kaltų ieškojimas.
O kas, jei kaltų nėra? Kas, jei pagalbos buvo ieškota anksčiau, tačiau po nesėkmingų bandymų taip niekas ir neatsiliepė?
Gyventi juk toliau vienaip ar kitaip teks. Tik vieni gyvens su neslopstančiu kaltės jausmu, jog dėl kažkokios priežasties negalėjo apsaugoti savo mažylio ir jo privatumo, o kiti situacija pasinaudos ir į viešumą stengsis kelti ne tik sistemos spragas, bet ir atsainų žmonių požiūrį. O žiūrėk dar kažkas tyčia ar netyčia paviešins ir nukentėjusių vaikų, ir juos nuskriaudusių ar jų neapsaugojusių tėvų tapatybes nė nesusimąstydami, kad tiek vaikams, tiek jų tėvams kažkaip reikės gyventi ir po to, kai viskas baigsis. Arba kitaip sakant, kai viskas nurims.
„Turėsi savo vaikų – suprasi“, – dažnai girdime šį posakį iš tėvais tapusių asmenų. Ir iš dalies jie yra teisūs, nes dažniausiai patys baisiausi pasisakymai ir patarimų lavinos girdimos iš tų, kurie vaikų neaugina arba beaugindami pridarė tokią pačią galybę klaidų, kad dabar jaučiasi galintys pamokslauti, nors patiems dar visai neseniai, tikėtina, pamokslavo kiti tokie visažiniai.
Taigi, prie ko linkstu. Žiniasklaidoje pastaruoju metu apstu negatyvo, o ypatingai tokio, kuris yra jautrus, t. y. susijęs su mažais ir apsiginti negalinčiais vaikais.
Štai per pastaruosius kelis mėnesius Lietuvą spėjo sukrėsti dvi skaudžios istorijos, kurios turi savų panašumų – abiejose buvo skubama teisti mamas nuodugniai net neišsiaiškinus įvykių aplinkybių. Ir teisėjo vaidmens ėmėsi ne teismas, o patys žmonės.
Griebiamasi populiarumo šiaudo ar siekiama viešinti nusikaltėlius?
Žiniasklaida pastaruoju metu vis labiau pasiduoda masės efektui, kai siekiant patenkinti žmonių poreikį žinoti, dar nepasibaigus tyrimui, viešinami įtariamųjų asmenų duomenys – vardai ir pavardės, amžius, gyvenamoji vieta, interviu imami net iš artimųjų. Ir ties čia naujienų portalai nesustoja – greta to dar viešinamos ir tų asmenų nuotraukos. Kam? Aišku kam – dėl reitingų. O gal tam, kad žiniasklaida geriau nei teisėsaugos institucijos anksčiau laiko atskleistų kraupias įvykių detales ir taip nubaustų nusidėjusius?
O jei netyčia būtų išsiaiškinta, kad vis dėl to kalti yra kiti asmenys arba nėra kaltų – kaip toliau gyventi tiems, kurie apkaltinti ir tiems, kurių vaikus iš pasakojimų galima atpažinti? Ir čia kalbu ne apie konkrečius atvejus, bet apie tendenciją visuomenėje viską žinoti geriau nei tą žino net pats Dievas.
Pamėginkime įsivaizduoti kad ir pastarųjų dienų atvejį, kai per Kūčias Raseinių rajone šeimoje, kur jauna mama augino dvynukes mergaites, viena dvimetė galimai buvo sumušta. Teisėsaugos išvadų dar nėra, bet jau skubama nuteisti mažamečių mamą, o jos feisbuko paskyroje tiesiog liejasi ir tulžimi spjaudosi pikti komentatoriai. Teismo nebuvo, bet verdiktas jau yra – pakarti negalima paleisti (patys nuspręskite, kur dėsite kablelį).
Ir jaunos moters nuotraukos platinamos visur, o po jomis puikuojasi iškalbingi komentarai: „padla“, „vaikžudė“, „s*ka“, o kitų geriau net neminėsiu.
O dabar pabandykite įsivaizduoti, kaip tos dvynukės užauga ir pradeda lankyti mokyklą. Pabandykite įsivaizduoti nepilnametes, mokykloje patiriančias patyčias dėl šios tėvų skandalingos praeities, kuri buvo plačiai paviešinta. Įsivaizduokite, kokia galėtų būti vaikų psichinė sveikata po to, kai šiems teks lankytis su tėvais ar vienu iš tėvų parduotuvėje, gydymo įstaigoje ar kitur, o pikti žmonių žvilgsniai lydės šeimą ten, kur ji eitų. Arba ne tik žvilgsniai, bet ir replikos.
O jos tikrai „nežalos“ mažo vaiko psichikos, kai šis net nesuvoks, kodėl jo mamai ar tėčiui, beeinančiam gatve, kas nors specialiai pakiš koją, prapjaus pirkinių maišą, stumtels, apspjaus ar dar ką padarys. Juk tėvai vaikui yra vienintelis saugumo uostas. O kai tampa atvirkščiai, vaikai yra priversti pernelyg greitai suaugti ir prisiimti atsakomybę už suaugusiuosius.
Norima ginti nepilnamečius, bet iš tiesų jiems kenkiama
Puikia šios temos iliustracija, nors ir kiek kitos krypties, gali tapti Drąsiaus Kedžio dukros istorija. Mergaitė buvo tiek sutraumuota viešumo, kad galiausiai turėjo išvykti iš Lietuvos ir gyvenimą pradėti nauju vardu ir pavarde.
Istorija buvo išviešinta iki tokio lygio, kad tokiam vaikui, nors jis ir niekuo dėtas, gyventi būtų jau labai sunku – įsivaizduokite, tu pats nežinai, bet kiti geriau žino, kas su tavimi gi vyko. Nors tuo metu tu net nesupratai arba viskas vyko kitaip nei kad buvo pateikiama visiems.
Neseniai be teismo visuomenė taip pat iš kelių detalių nusprendė, kad Santariškėse gydytas kraupios būklės berniukas (kuriam, pasirodo, buvo diagnozuota reta kaulų liga, dėl kurios šie lūžta savaime), buvo sumuštas pačių tėvų. Beje, tai nebuvo vienintelis jų vaikas, tad garsiai eskaluojant šių tėvų vardus ir pavardes (o, žinoma, neslėpsiu, kad pagalbos į visuomenę kreipėsi ir pati jo mama, atskleisdama savo tapatybę), neabejotinai jeigu dar nenukentėjo, tai savaip nukentės ir kiti vaikai.
„O kodėl tavo mama/tėtis taip padarė su tavo broliuku?“ „Tavo tėvai labai blogi, ir tu blogas.“ „Man liepė su tavimi nebendrauti“ ir panašių frazių darželyje, būrelyje ar mokykloje gali išgirsti ir šie vaikai.
O kam tada apskritai reikalingas tas Vaiko teisių apsaugos įstatymas, jeigu realiai jis net negina vaiko? Juk dabar dar ir populiaru dėl bet ko grasinti atimti vaikus, visai kaip Norvegijoje. O ar tiems vaikams iš tiesų geriau vaikų namuose nei su savo tėvais? Nekalbu apie pavojų gyvybei, bet apie atvejus, kai tėvų taikomos auklėjimo priemonės aplinkiniams pasirodo per griežtos.
Tačiau kita vertus, užuot atiminėdamos vaikus institucijos negeba pasirūpinti tinkama socialine pagalba socialinių įgūdžių stokojantiems tėvams. Ar jie apskritai sulaukia aplinkinių pasiteiravimo, galbūt jiems reikia pagalbos? Ne, deja, šiuolaikinėje visuomenėje pagalba vienas kitam retai kada egzistuoja – juk pirmiau pranešus policijai, o ne pakalbėjus su pačiais tėvais, galima užsidėti visuomenininko varnelę ir apie tai dar parašyti feisbuke. Bet jūs, žinoma, galite su tuo ir nesutikti.
Tėvams gėda prabilti apie pagalbos poreikį
O kad stigma prabilti apie reikiamą pagalbą išties Lietuvoje egzistuoja – nuogas faktas. Ir ne tik aukščiau išvardytais atvejais, bet kalbant dar plačiau, galime prisiminti ir rudenį sukrėtusią jaunos, ką tik pagimdžiusios kaunietės istoriją, kai ši, sumaniusi pasitraukti iš gyvenimo, kartu su savimi nusinešė ir vos kelių dienų mažylės gyvybę.
Po šio atvejo visuomenė liko sukrėsta – kaip tai galėjo atsitikti? Pasireiškė ir pažinoję šią merginą, kurie negalėjo suvokti, kokia priežastis jauną mamą galėjo paskatinti taip pasielgti – juk gyveno gana pasiturinčiai, turėjo mylintį ir mylimą vyrą, tėvus.
O štai kita dalis komentatorių netruko paleisti savo liežuvių it kovinių šunų iš būdų – pogimdyvinė depresija jiems pasirodė tik šiuolaikinio žmogaus išmislas, o anksčiau tokia neva neegzistuodavo (arba apie ją tiesiog garsiai nekalbėdavo).
Ir štai čia sulaukiama kaltinimų lavinos – neva mergina galėjo nušokti nuo tilto, bet turėjo palikti kūdikį gyvą, svarstymų, kaip galėjo motina taip pasielgti su savo pačios vaiku ir pan. Žinoma, šiai situacijai net neverta ieškoti loginių pateisinimų, o jų, veikiausiai, net ir nėra. Juk vienaip atrodo sveikam žmogui, o kitaip atrodo tam, kurį ištiko psichozė ir vienintelis kelias, kurį jis mato – tai kelias į mirtį.
Kodėl bijoma kalbėti ir prašyti pagalbos? Veikiausiai todėl, kad ką tik pagimdžiusi, naujai iškepta mamytė, pasakiusi apie savo jausmus, kurių, rodos, neturėtų būti (vietoje džiaugsmo – liūdesys, vietoje noro rūpintis vaiku – atgrasumas), išsigąsta, jog specialistai ar artimieji ją palaikys niekam tikusia, galbūt net kreipsis į vaiko teises. Ar tokia gaida norima pradėti vaiko atėjimo į šį pasaulį kelionę? Vargu.
Nepilnamečiai dar vangiai, bet naudojasi galimybe telefonu susisiekti su Vaiko teisių specialistais
O tuo tarpu lapkričio 29-ąją savo veiklą pradėjo Vaiko teisių linija, į kurią paskambinę tiek vaikai, tiek suaugusieji gali konsultuotis visais vaiko teisių apsaugos klausimais ir pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus[1].
Sausio pirmąją dieną buvo pranešta, kad kiek ilgiau nei mėnesį veikianti linija esą jau sulaukė per 370 skambučių, o iš jų 20 kartų kreipėsi patys vaikai[2].
Per šį laiką taip pat buvo įregistruoti dar 43 pranešimai, kai apie situaciją šeimoje pranešė giminaičiai ar aplinkiniai.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė teigė, kad dažniausiai žmonės (tiek mokytojai, tiek tėvai) į tarnybą skambina norėdami pasikonsultuoti, ar tam tikrus atvejus galima laikyti vaiko teisių pažeidimu.
O štai tą patį mėnesį, sausio 18-ąją, I. Skuodienė sakė besitikinti, kad dėl galimų vaiko teisių pažeidimų jaunuoliai kreipsis aktyviau, mat iš pačių vaikų buvo sulaukta tik 20 skambučių per daugiau nei mėnesį[3].
Pagrinde vaikai ir jaunuoliai esą kreipėsi dėl įvairiausių klausimų – tiek dėl galimybių rūkyti elektronines cigaretes, tiek dėl galimybių mokyklai tikrinti asmeninius daiktus ar noro ilgiau su draugais pabūti prie miesto eglės.
