Karas tęsiasi, grėsmė jam išplisti auga, bet pasaulio lyderiai ir toliau švaistosi tuščiais pažadais
Keliautoju laiku save vadinantis Alas Bielekas išpranašavo, kad 2025 m. prasidės Trečiasis pasaulinis karas. Tokias įžvalgas A. Bielekui pateikti neva leido jo galios, kurias jis įgijo vadinamajame „Filadelfijos eksperimente“, kuris konspiracinių teorijų šalininkų yra siejamas su Antrojo pasaulinio karo metais JAV kariuomenės atliktais bandymais sukurti nematomą karo laivą[1].
Tačiau jei tokios „keliautojo laiku“ pranašystės gali būti vertinamos su humoru, kaistanti geopolitinė situacija pasaulyje iš tiesų kelia nerimą. Vis daugiau ekspertų kalba, kad grėsmė, jog netolimoje ateityje prasidės Trečiasis pasaulinis karas, yra reali. Tokiai galimybei kelio neužkerta ir tai, kad pasaulio lyderiai nesugeba išspręsti šiuo metu vis dar regioninio Rusijos ir Ukrainos konflikto.
Nors pasaulio galingieji kalba, kad karo eskalacija – realus scenarijus, realių problemos sprendimo būdų nėra, o politikai ir toliau tik dalija pažadus ir kalba lozungais. Buvęs JAV valstybės sekretorius ir tarptautinių santykių ekspertas H. Kisindžeris siūlo derybų variantą, kuris ypač palankus būtų Kremliui, tačiau dalis ekspertų pabrėžia, kad dėl Vakarų vangumo išspręsti šį konfliktą, langas deryboms galimai jau yra užsidaręs.
H. Kissingeris siūlo diplomatiją ir ragina nesistengti sužlugdyti Rusijos
Pasaulis jau seniai buvo toks susiskaldęs. Akivaizdi takoskyra tarp Vakarų ir Rytų dabar kelia neišgalvotą grėsmę visai žmonijai. Karas Ukrainoje tęsiasi beveik dešimt mėnesių ir neatrodo, kad artimiausiu metu bus baigtas. Rusijos prezidentas švaistosi kaltinimais Vakarams ir grasinimais Ukrainai bei sąjungininkams. Šalyse, kurios skelbia apie neutralumą ar net yra Rusijos pusėje, karas yra tema, kuri net neegzistuoja.
Pavyzdžiui, FIFA atmetė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio prašymą prieš Pasaulio futbolo čempionato finalo rungtynes Katare perduoti taikos žinią pasauliui[2]. Tuo tarpu Vakaruose ir toliau nepaliaujamai skamba žodžiai apie ukrainiečių drąsą, pasiryžimą kautis už tėvynės laisvę ar pagyros už pačių Vakarų solidarumą sunkumų akivaizdoje.
Tačiau tai neduoda jokios naudos. Žodžiai lieka žodžiais. Kol Ukrainoje kasdien žūsta civiliai, JAV ar Europos pareigūnai vis garsiau kalba, kad dalies Ukrainos teritorijų klausimas gali būti neišspręstas nei mūšyje, nei derybose. Tai neabejotinai reikštų vienokios ar kitokios formos konflikto eskalaciją. Vis dar neuždaręs durų deryboms, būdą užkirsti kelią eskalacijai siūlo ilgametis JAV politikas H. Kissingeris[3].
„Artėja laikas remtis jau įvykdytais strateginiais pokyčiais ir integruoti juos į naują struktūrą siekiant taikos derybomis. Taikos procesas turėtų susieti Ukrainą su NATO, kad ir kaip tai būtų išreikšta. Neutralumo alternatyva nebėra prasminga“, – teigia jis.
Pasak buvusio JAV valstybės sekretoriaus ir tarptautinių santykių eksperto, nebūtų protinga siekti visiškai sužlugdyti Rusiją. H. Kissingeris teigia, kad nepaisant Rusijos polinkio į agresiją, šalis daugiau nei pusę tūkstantmečio nešė lemiamą indėlį į pasaulinę pusiausvyrą ir jėgų balansą.
„Jos istorinis vaidmuo neturėtų būti sumenkintas. Rusijos karinės nesėkmės nepanaikino jos pasaulinės branduolinės galios, leidžiančios jai grasinti eskalavimu Ukrainoje. Net jei šis pajėgumas sumažėtų, Rusijos išardymas arba jos strateginės politikos gebėjimų sunaikinimas galėtų jos teritoriją, apimančią 11 laiko zonų, paversti ginčytinu vakuumu. Jos konkuruojančios visuomenės gali nuspręsti ginčus spręsti smurtu. Kitos šalys gali siekti išplėsti savo pretenzijas jėga. Visus šiuos pavojus dar labiau padidintų tūkstančiai branduolinių ginklų, dėl kurių Rusija yra viena iš dviejų didžiausių pasaulio branduolinių galybių“, – teigia ekspertas.
Nors vieni suskubo pritarti H. Kissingerio mintimis, kiti pabrėžė politiko veidmainiškumą. H. Kissingeris dabar kalba apie diplomatijos svarbą, tačiau jis buvo vienas iš aktyviausių Irako karo šalininkų, rėmusių tuomečio prezidento Džordžo W. Bušo invaziją[4].
Taikos susitarimą tarp Ukrainos ir Rusijos pasiekti bus vis sunkiau
Šiuo metu Ukraina ir Rusija artėja prie aklavietės. Nė viena pusė nemato galimybės pradėti taikos derybų etapo. Rusijos prezidentas negali sau leisti atsitraukti ir pasirodyti silpnas, Ukraina taip pat žada kovoti iki pabaigos. Tačiau spartaus mūšio tempas lėtėja. Nė viena pusė nebeturi nei tiek išteklių, nei, tikėtina, jėgų ir toliau kautis pilnu pajėgumu.
Jeigu mūšio lauke dabar iš tiesų įsivyraus štilis, tai gali reikšti ne vienerius metus truksiantį karą. Ilgalaikėje perspektyvoje nugalėtoją nuspėti bus vis sudėtingiau. Nors Vakarai kol kas remia Ukrainą, JAV ir Europoje daugėja prieštaraujančių tokio masto paramai šiai šaliai. Tuo tarpu Rusija, negalėdama tiesiogiai nugalėti Ukrainos, vis dažniau naudojasi gąsdinimų retorika, kuri veikia Vakarus.
Kita vertus, jau dabar galima pastebėti, kad dalis Vakarų politikų iš tiesų vadovaujasi panašia į H. Kissingerio retorika ir siūlo atkurti Europos bendradarbiavimo santykius su Rusija. Pavyzdžiui, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas sako, kad Europa turėtų stengtis atkurti prieškarinę „taikos tvarką“ ir išspręsti „visus bendro saugumo klausimus“, jei tik Rusija atsisakytų agresijos priemonių.
„Vokietija ir Europa gali padėti apginti taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką nepasiduodamos fatalistiniam požiūriui, kad pasaulis vėl pasmerktas susiskirstyti į konkuruojančius blokus“, –„Foreign Policy“ žurnale rašė pats O. Scholzas[5].
Nors dalis politikų ir net visuomenės tokius teiginius vertina kaip Vakarų pasidavimą Rusijai ir derybas bei galimas nuolaidas agresijai suprastų kaip tūkstančių žuvusiųjų gyvybių nuvertinimą, didelė dalis JAV gyventojų iš tiesų pasisako už taikius konflikto sprendimo būdus. Beveik pusė amerikiečių (47 proc.) dabar teigia, kad Vašingtonas turėtų raginti Kijevą kuo greičiau susitarti dėl taikos[6].
