Danai turi trijų pakopų pensijų sistemą, tačiau ji griežtesnė nei Lietuvoje
Lietuvai ieškant būdų, kaip užtikrinti orių pensijų ateitį, akys krypsta į Daniją – šalį, kurios gyventojai mėgaujasi vienomis didžiausių pensijų Europoje ir milžiniška perkamosios galios nauda. Danijos pensijų sistema – tarsi gerai sureguliuotas mechanizmas, kuriame privalomas kaupimas ir darbdavių įnašai kuria finansinį pagrindą senatvei. Ar Lietuva galėtų pasekti šiuo keliu, ir ką daro danai, kad jų pensininkai gyvena taip gerai?
Danijoje, kaip ir Lietuvoje, pensijų sistema remiasi trimis pakopomis:
- Pirmoji pakopa – tai bazinė senatvės pensija, mokama iš socialinio draudimo fondo.
- Antroji pakopa – privalomas kaupimas, prie kurio prisideda ir darbdaviai.
- Trečioji pakopa – savanoriškos gyventojų santaupos.
Tačiau Danijos sistema išsiskiria savo griežtumu ir efektyvumu. Antroji pakopa Danijoje yra privaloma – kiekvienas dirbantysis, išskyrus savarankiškai dirbančius, dalį algos perveda į pensijų fondą. Darbdaviai taip pat įneša solidų indėlį: viešajame sektoriuje – 15–17 % nuo atlyginimo, privačiame – 10–12 %, priklausomai nuo kolektyvinės sutarties ar individualaus susitarimo[1].
Pinigus galima atsiimti anksčiau, bet tai kainuoja – taikomos baudos ir progresiniai mokesčiai. Kitaip tariant, tas gyventojas, kuris gaus tuos pačius pinigus pensijoje, sumokės gerokai mažiau, todėl dauguma kantriai laukia pensinio amžiaus.
Pirmoji pakopa Danijoje taip pat unikali: visi gauna vienodą bazinę pensiją, bet ji mažinama, jei antrojoje pakopoje sukaupta daug.
„Jei visą gyvenimą esate bedarbis, negaunate jokių profesinės pensijos santaupų. Tuomet gaunate didesnį socialinį draudimą, nes gaunate visą sumą. Jei visą gyvenimą dirbate, turite tam tikrų santaupų pensijai, kurios vėliau jums išmokamos, gaunate mažą socialinio draudimo sumą,“ – sako Kopenhagos universiteto tyrėjas Johanas Sæverudas[2].
Danai sukaupia daug, nes atiduoda didelę dalį uždirbamų pinigų
Danijos pensijų fondai, tokie kaip „PFA Pension“ ar „Danica Pension“, yra vieni didžiausių Europoje. Remiantis „Pensions & Investments“ 2024 m. ataskaita, Danijos fondų valdomas turtas siekia apie 700 mlrd. eurų – tai daugiau nei 120 % šalies BVP. Šios lėšos investuojamos globaliai: į akcijas (apie 40 %), obligacijas (30 %), nekilnojamąjį turtą (15 %) ir kitą turtą. Pavyzdžiui, ATP fondas 2023 m. uždirbo 7,8 % grąžą, o tai leido padidinti išmokas pensininkams.
Privalomas kaupimas Danijoje įvestas dar dešimtajame dešimtmetyje, lėtai apimant visus sektorius ir taip nesukeliant didelio šoko. Darbdaviai rado išradingą būdą: algos kėlimą dažnai dalija per pusę – viena dalis keliauja tiesiai į rankas, kita – į pensijų fondą. Sukauptos lėšos investuojamos ne tik į tarptautines rinkas, bet ir į Danijos ekonomiką, taip stiprindamos šalį.
J. Sæverudas tvirtina, kad Danijos žmonės pritaria didelėms įmokoms. Jo teigimu, net ir savarankiškai dirbantys dažnai kaupia lėšas savanoriškai. Specialistas netgi aiškina, kad atsiradus galimybei sustabdyti kaupimą, danai ja nepasinaudotų.
Danijos pensijų galia – tarp Europos lyderių
„Eurostat“ duomenys rodo, Danija pagal pensijų dydį Europoje yra ketvirta, o pagal perkamąją galią – trečia. Pirmauja Islandija ir Liuksemburgas, kurios taip pat remiasi trijų pakopų sistemomis su privalomu kaupimu. Islandijoje antroji pakopa siekia apie 15 % atlyginimo (2/3 moka darbdaviai), Liuksemburge – 16 % (po 8 % iš darbdavio ir darbuotojo).
Danijos unikalumas – pirmoji pakopa nesiejama su ankstesnėmis pajamomis, o antroji skatina kaupti kuo daugiau. Daugelyje šalių, kaip Vokietijoje ar Švedijoje, pensija priklauso nuo darbo rinkos, o Danijoje – atvirkščiai.
Lietuvoje pajamų pakeitimo norma siekia vos 40 % – be papildomo kaupimo pensijos lieka kuklios. J. Sæverudas aiškina, kad atsisakyti automatinio įtraukimo į antrąją pakopą būtų klaida.
77.lt primena, jog Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo atsisakyti automatinio įtraukimo, vietoj to kas 3 metus kviesti kaupti savanoriškai. Įmokos – 3 % ar daugiau, su galimybe stabdyti metus. Vieną kartą būtų galima atsiimti 25 % lėšų (su 3 % mokesčiu), o mažas sumas – likus 5 metams iki pensijos. Nutraukti kaupimą be mokesčių būtų leidžiama sergant sunkiai ar netekus darbingumo. Valstybės įmoka (1,5 % VDU) išliktų, o darbdavių įtraukimas – ateityje[3].
Privačių pensijų fondų reikšmė – maža
Visgi, nors tokios šalys kaip Danija, Islandija ar Liuksemburgas klesti dėl stiprių privačių pensijų fondų, kitur Europoje jų reikšmė išlieka minimali arba visiškai išnykusi.
- Graikija – privačių pensijų fondų dalis yra tik 1 % BVP, o sistema faktiškai remiasi tik valstybine PAYG schema.
- Vengrija – po 2010 m. sprendimo privačių pensijų fondai buvo panaikinti, o sistema tapo visiškai valstybinė.
- Prancūzija, Italija, Austrija taip pat daugiausia pasikliauja PAYG, o privatūs fondai – menki.
Šis pasirinkimas atspindi ne silpnumą, o stiprią socialinės apsaugos tradiciją ir pasitikėjimą valstybės gebėjimu užtikrinti orią senatvę.
