Kaip atsiranda morka ir kodėl karvė ne zebras?

Kai išjungi Wi-Fi ir GPS, ar rasi kelią namo?

Žinote, jaunystėje visai kitaip gyvenome. Jokio Wi-Fi nebuvo, nei tų visų telefonų, kurie dabar nurodo, kur pasukti. Jei nežinai kelio – klausk vietinių, stebėk, kur teka upė, kur nusileidžia saulė. Dabar? Užtenka, kad telefonas išsikrautų, ir jau – pasiklydęs kaip vaikas svetimam mieste.

Man ne kartą teko keliauti be žemėlapio. Galvos nepametu – visada pasitikiu akimis, nosimi, ausimis. O dabar? Vaikai net nepagalvotų pakelti galvos nuo ekrano ir apsižvalgyti. Jie net savo rajone be navigacijos neapsieitų. Jei kas išjungtų GPS, nežinotų nei kur šiaurė. Vos įėję į kavinę, skambina draugams: "kur Jūs sėdite", negi imsi ir apsidairysi?

Maistas, kuris nesugenda, bet ir nenustoja gąsdinti

Pamenat, kaip anksčiau nosis viską pasakydavo? Pieną pauostai – jei geras, geri, jei surūgęs – raugini. Mėsa pradeda dvokti? Eik, išmesk, čia jau nebevalgoma. Dabar? Ant pakuotės užrašyta data, ir jei ji praėjo – net nežiūri, ar maistas geras. Tiesiai į šiukšliadėžę.

O dar tie vaisiai... Kodėl obuolyje pasirodžiusi kirmėlė dabar atrodo kaip grėsmė? Prisimenu, kai buvome vaikai, pirmiausia įkandi ir tik tada pamatai, kad ten kirmėlė. Nieko baisaus – tiesiog išmeti ją ir valgai toliau. O dabar? „Pirkite obuolius be dėmių, be kirmėlių, nepriekaištingus.“ Toks obuolys tikrai gražus, bet bočiai sakydavo, jei šuo pauostęs nusisuko, nevalgyk ir tu. Ką iš parduotuvės dabar gyvūnas valgytų? O mums tinka tik jei blizga.

Auga vaikai, kurie nežino, iš kur pienas, o karvės neskiria nuo zebro

Man liūdna, kad daugelis vaikų šiandien net nežino, iš kur atsiranda maistas. Jie galvoja, kad pienas atsiranda parduotuvėse, o obuoliai auga lentynose. Klausiu kaimyno anūko: „Ar žinai, kaip daržovės užauga?“ Žinote, ką jis man atsakė? „Tai jos turbūt fabrike gaminamos?“ Liūdna. Sunkiai ir lietuviškai jis kalba. Emigrantai. Tėveliai dirba, nugaras lenkia, o mums seniams - tik pabumbėti rūpi.

Mokykloje kažkodėl moko visko, tik ne to, ko reikia gyvenimui. Žino, kaip trigonometrijos lygtį spręsti, bet jei duotum kompasą, net šiaurės nerastų. Moka rašyti projektus apie miško išsaugojimą, bet retas jame buvęs. Jei dingtų elektra, nesugebėtų žvakės užsidegti nepaguglinę, o ką daryti pasiklydus irgi retas išmano.

Ko nemoko, bet turėtų mokyti

Gyvenimas nėra vien tik knygos ir programėlės. Reikia mokėti gaminti maistą, atpažinti augalus, žinoti, kaip užsiauginti daržoves. Nežinau, kodėl mokykloje vaikai nemoko bent pagrindų: kaip iškasti lysvę, kaip sodinti, kaip prižiūrėti augalus. Manau, jei vaikas pats užsiaugintų morką ar bulvę, jis ją labiau vertintų. Japonų vaikai bent mokyklą patys valo.

Dar prisimenu, kaip seniau žvejodavome. Užmeti meškerę ir lauki. Jei sugavai – laimė. Jei ne – bandyk dar kartą. Bet visada išmokdavai kantrybės. O dabar? Vaikai net nesupranta, kad maistą galima pačiam pasigauti. Jie žino tik tiek, kiek parašyta pakuotėje: kalorijos, baltymai, angliavandeniai. Bet ar jie supranta, kas yra tikras maistas?

Ar dar prisiminsime, kas mes?

Sakau jums paprastai – mes esame gamtos dalis. Bet jei pamiršime, kaip naudotis gamtos dovanomis, tapsime bejėgiai. Jei ateis diena, kai nebus Wi-Fi, nebus GPS, mes, žmonės, stovėsime vidury miško ir nežinosime, ką daryti.

Todėl mokykime vaikus nebijoti kirmėlės obuolyje. Parodykime, kad dėmė ant banano reiškia natūralumą, o ne tai, kad jis netinkamas valgyti. Mokykime juos auginti daržoves, užkurti laužą, susiręsti paprastą pastogę. Tai ne tik įgūdžiai – tai ryšys su pasauliu, kurio neturėtume prarasti.

Grįžkime prie paprastumo. Nenusigręžkime nuo to, kas mus maitina, kas mus saugo ir kas mus moko. Jei mes patys prisiminsime šiuos dalykus, vaikai irgi supras.