Kartais atrodo, kad lietuvis gali sutaupyti net ten, kur, atrodytų, taupyti jau nebėra kur. Ir jei dar prieš kelis metus apsipirkimas užsienyje buvo labiau išimtis ar savaitgalio „nuotykis“, šiandien tai – kone strategija. Su aiškiu planu, sąrašu, pilnu baku (dar Lietuvoje… kol kas) ir net atskiromis Facebook grupėmis, kur dalijamasi nuolaidomis, maršrutais ir „laimikiais“. Tai jau nebe spontaniškas užsukimas – tai organizuotas judėjimas. Kur važiuojam, ką perkam ir kodėl vis dar apsimoka?
Lenkija – pieno bei mėsos, o dabar jau jau kuro pirkimo sostinė
Niekam ne paslaptis, kad kaimynė Lenkija kuo puikiausiai susirenka didelę dalį mūsų tautiečių mokesčių. Mat čia vis dar klesti maisto prekių ir buities prekių kainų skirtumas, taupius lietuvius priverčiantis važiuoti net ir porą šimtų kilometrų. Ir važiuoja ne vienas kitas – savaitgaliais pasienio miestai primena lietuviškus prekybos centrus, tik su kitomis kainomis.
Facebook’e gyvos apsipirkimo grupės kone kasdien dalijasi pilnais vežimais pirkinių, akcijomis ir „radiniais“. Nuotraukos su sąskaitomis, palyginimai „pas mus vs ten“, patarimai, ką verta imti, o ko ne – visa tai tapo kasdienybe. Ir nors kai kurie tame įžvelgia negebėjimą rasti tą patį Lietuvoje, faktas išlieka aiškus – lietuviai vis dar šniūrais važiuoja pas kaimynus lenkus pigesnio pieno bei mėsos.
O dabar – dar ir kuras. Ir čia prasideda įdomiausia dalis. Jei anksčiau važiuodavome į Lenkiją su pilnu baku, kad „užtektų kelionei“, dabar dažnas scenarijus apsivertė aukštyn kojomis – važiuojama su tiek, kad tik pasiektum pirmą degalinę už sienos. Nes pilamės jau ten, nebe čia.
Pastarojo kaina išties verčia išsižioti. Kol mūsų švieslentėse seniai viršyti 2 eurai už litrą dyzelino, lenkai savo kuro kainoms uždėjo lubas. Degalinėse matomos kainos lietuvių piniginėms – tikra atgaiva. Sutaupyti galima drąsiai net ir 40 centų už litrą degalų, o jei piliesi pilną baką – skirtumas jau visai nebe simbolinis, o labai apčiuopiamas. Ir tada jau nebesvarbu, ar važiavai dėl mėsos, ar dėl pieno – kuras tampa viena pagrindinių priežasčių apskritai kirsti sieną.
Tiesa, jau kalbama, kad vėliau užsieniečiams gali būti ribojamas lenkiško kuro kiekis, tačiau socialiniuose tinkluose žmonės kol kas dalijasi tokių ribojimų nepajutę. Kol kas – važiuojam, pilam pilnus bakus, o dažnas ir kanistriuką bagažinėje po mėsytėm įsimeta „dėl visa ko“, gal niekas nepamatys?
Egiptas – pasirodo, lepina ne tik saule, bet ir pigiais vaistais
Egiptas – tokia pamėgta saulės kryptis, kur dažnas lietuvis bent kartą yra buvęs arba dar tik planuoja. Bet pasirodo, tautiečius džiugina ne tik smėliu, baseinais ir „all inclusive“ viešbutukais. Čia klesti dar vienas, mažiau aptarinėjamas, bet labai aktyvus reiškinys – vaistų pirkimas.
Ir ne šiaip sau klesti – kainos kartais verčia pakelti antakį. Pavyzdžiui, daugelio pamėgti vitaminai ar papildai čia kai kuriais atvejais gali būti net iki 10 kartų pigesni nei Lietuvoje. Tas pats produktas, panaši sudėtis, bet visiškai kita kaina. Ir tada prasideda tas klasikinis scenarijus: lagamine mažiau suvenyrų, daugiau dėžučių. Vieni vežasi sau, kiti – dar ir draugams ar giminėms „užsakymų“.
Aišku, čia jau atsiranda ir kita medalio pusė – klausimai apie kokybę, sudėtį, originalumą ir patikimumą. Ne viskas, kas pigu, automatiškai yra gerai, bet daugeliui vien kainos skirtumo pakanka, kad bent pabandytų. Faktas lieka faktu – lietuviai per atostogas ne tik ilsisi, bet ir „apsiperka sveikatą“. Ir dažnai – gana rimtai.
Vokietija – vis dar buitinės technikos ir automobilių kryptis
Vokietijoje, vietinių automobilių turgų prieigose, dažnai sutiksi ne tik vokiečius. Ten sukasi ir Rietavo turgaus atstovai, ir Kauno aikštelių vietiniai – visi su tuo pačiu tikslu: rasti gerą variantą, kuris Lietuvoje pavirs dar geresniu pasiūlymu.
Automobiliai, nors ir gerokai pabrangę, kaip sako patys supirkėjai, vis dar važiuoja į Lietuvą ieškoti naujų savininkų. Rinka pasikeitė, kainos pakilo, bet srautas nesustojo. Ir panašu, kad perpardavėjų alkanais niekas nelaiko – verslas sukasi, o pirkėjų vis dar atsiranda.
Bet ne vien automobiliai. Buitinė technika, kaip ir buitinė chemija, daugelio tautiečių akimis vis dar „geresnė Vokietijoje“. Sunku pasakyti, kiek ši teorija turi tiesos, bet frazės kaip „milteliai iš Vokietijos“ ar „vokiška dantų pasta“ vis dar gyvos ir gana gajos. Net jei tas pats produktas gaminamas toje pačioje gamykloje, kažkodėl etiketė su „DE“ suveikia kaip kokybės garantas.
Kažkodėl manome, kad ji geresnė. Net jei ne visada pigesnė. Ir kažkodėl – vis dar perkame vakarams gamintas prekes. Gal čia daugiau tikėjimo nei faktų, gal įpročio klausimas, bet pinigai vis tiek keliauja į tą pusę.
Amerika – drabužėliai, „šmutkės“ ir… Tesla
Atrodo, už jūrų marių stūksanti šalis tikrai negalėtų nustebinti pigiomis prekėmis. Juk viskam reikia perplaukti tas jūras ir marias, pereiti muitines, sandėlius, tarpininkus ir dar galiausiai atsidurti lietuvio rankose. Logiškai mąstant – turėtų būti brangiau. Bet realybė, kaip dažnai būna, mėgsta papokštauti.
Klesti tarpininkai, klesti ir lietuvių spintos. Jose puikuojasi viskas – nuo apatinio trikotažo iki batų, rankinių ar akinių. Užsakymų platformos, išpardavimai ir įvairūs „drop’ai“ leidžia net su siuntimo kaštais kartais sumokėti mažiau nei vietinėje parduotuvėje. Kažkodėl amerikiečiai tuos pačius, kartais vardinius daiktus vis dar siūlo pigiau. Ir lietuvis tą labai greitai pastebi.
Ir tada atsiranda dar viena nauja, smagi „prekė“ – Tesla. Auksarankiai lietuviai jau išmoko šį elektromobilį persidaryti Europai tinkamu krovimu, pritaikyti vietinei rinkai ir sėkmingai eksploatuoti. Jūriniai konteineriai vis dažniau pildosi Amerikoje gamintais elektromobiliais, o Lietuvoje šis vardas jau seniai nebe egzotika. Elektromobilių reitinguose jis pirmas, o mūsų gatvėse daugiausiai M1 klasės elektromobilių – būtent „Teslos“. Tai jau nebe mada, o labai praktiškas pasirinkimas, prisiminkime žavingas kolonėlių švieslentes.
Taupymas ar įprotis? O gal jau gyvenimo būdas
Galima juoktis, galima kritikuoti, galima sakyti, kad „viską galima rasti Lietuvoje“. Ir taip, teoriškai – galima. Bet praktika dažnai sako ką kita. Kol kainų skirtumai tokie, kokie yra, lietuvis važiuos. Ir važiuos ne šiaip sau – važiuos skaičiuodamas.
Nes kai vienu važiavimu susidėlioja visas paketas – pigesni produktai, pigesnis kuras, gal dar buitinė chemija ar koks „radinys“ – viskas pradeda atrodyti labai logiška. Net ir tie keli šimtai kilometrų nebeatrodo tokie baisūs.
Lietuvis skaičiuos. Lygins. Dalinsis Facebook grupėse, rodys pilnus bagažinius ir dar pamokys kitus, kur geriau važiuoti. Nes taupymas čia – ne tik apie pinigus. Tai jau šiek tiek mūsų nacionalinis bruožas – kuo labiau lietuvį spaudžia, tuo jis daugiau būdų išgyventi suranda. Rasime jų ir toliau, panašu, vis dažniau pradėdami nuo pilnų bakų… jau už Lietuvos ribų.
Tai, žinoma, nėra patarimas jums kažką pirkti svetur ar vežtis lagaminais – ypač kai kalba pasisuka apie vaistus, kurių įvežimą gali riboti įstatymai. Tai greičiau mažas veidrodis šiandienos realybei: kaip gyvename, kaip skaičiuojame ir kokių sprendimų ieškome. Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaistų kokybė, sudėtis ir jų įvežimas į Lietuvą gali būti reguliuojami teisės aktais
