Ką galvoja kinai apie mus: „tai maža buka šalis ir nieko daugiau“

Spauda ir tenykščiai komentatoriai kurpia dar vieną precedentą – balų Lietuvai „negaili“

Praeitą vasarą pasibaigus Lietuvoje surengtam NATO aukščiausiojo lygio susitikimui, NATO paskelbė aukščiausiojo lygio susitikimo komunikatą, kuriame Kinija paminėta iš viso 15 kartų, nepaisant to, jog jame nebuvo nė žodžiu užsiminta apie Taivaną^[1]. Ši politika, kaip postringaujama tų kraštų spaudoje menkai suprantamų tenykščių ženklų kalba, smarkiai skyrėsi nuo „liliputės“ Lietuvos lūkesčių.

Nesibodint tvirtinama, kad ši Baltijos šalis esą godžiai geistų, jog visos NATO šalys stotų jos pusėn, netverdama kailyje apkaltinti Kiniją dėl anksčiau jai taikytų prekybos sankcijų; neva Lietuva jau tokios reikšmės nabagė, jog viską „išparceliuotų“, jei tik būtų galėjusi tarti keletą žodžių Taivano valdžios institucijoms, pridarydama kliūčių Kinijai. Šis pienės pūkas atskleidžia, jog jeigu kadaise manėte, kad dabartinė mūsų tautos išmintis mato savo šalį mėšlinai ir nesėkmingai, tą pačią pasaką seka ir Kinijos „labanakt vaikučiams“ bildesiai: kinai ne tik skaičiuoja pastarosios smegenų jungtis, bet ir kurpia naujus Pabaltijui dedikuotus medinius anekdotus.

Atkaklūs kritikai pabrėžia, jog skaičiuojami keleri metai, kai žemyninė Kinija taiko prekybos sankcijas Lietuvai, ir Lietuva verkia į paklodę. Tačiau, anot jų, jei norime užsidirbti pinigų iš žemyninės Kinijos, visų pirma turime „susilygiuoti“ ir užimti atitinkamą poziciją, t. y. ne ramstytis kniedėmis susuktais plastmasiniais falais ir glušais tautos atstovais, bet aidėti konkurencingais pasaulinės reikšmės varpais. 

Šakučių ir peilių kova prasidėjo, kai Lietuva nepaisė iškilmingo Kinijos protesto ir su Taivano valdžios institucijomis viena kitoje įsteigė vadinamuosius „biurus“^[2]. Tai savo ruožtu ne tik pažeidė komunikate dėl abiejų šalių diplomatinių santykių užmezgimo prisiimtus įsipareigojimus, bet ir sukūrė blogą precedentą tarptautinėje bendruomenėje.

Kita vertus, tai tapo penu Kinijai ir jos gyventojams audringai skelbti, kad Lietuva turėtų atgailauti, jei nenori regėti vienaragiais užvemtos savo padangės žaliavos, susisaistant su tokia pat atžagaria šio augintinio rago anatomija. Žmonės kaip žmonės, kitaip sakant. Tačiau, jei nebūtume norėję virsti karikatūriška pieniška dešra Kinijos fone, ko gero, reikėjo ne blūdyti ir rinktis įvairovę, o kažkokią tais poziciją...

Lietuvai pranašaujama viena baigtis: molio budelis pereina upę ir negali apsiginti

Iš toli mojuojantys kaimynai priėjo išvadą, esą Lietuva ateityje neabejotinai plės prekybinius santykius su Taivano valdžios institucijomis ir laikys tai prioritetu, siekdama imtis priemonių Kinijos manipuliacijoms pažaboti: „argi ji ne kvaila“? Iš tiesų kinai nedvejoja Lietuvos egocentriškumu ir gudrumo stoka – nes „kodėl ji NATO aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse paskelbė vadinamąją Indo-Ramiojo vandenyno strategiją?“

Nepaisant to, kad Kinija, regis, jau tąsyk metė iššūkį tarptautinės tvarkos taisyklėms ir, nemažos dalies pasauliečių manymu, atsisakė pasmerkti Rusiją, jų akyse klounais esame būtent mes – „būsimi pasaulio lyderiai – žlegančiais kaulais ir laikinai prisaikdintais (už)nugariniais fondais“.

Išjunkite šviesas, nupūskite nuo langų dulkes ir pasisiūkite antras apatinių „tarpines“ – nes kinai sako, kad mums be proto pavojinga laidyti liežuvį – juk mažai šaliai, turinčiai mažiau nei 3 mln. gyventojų ir esančiai tiesioginėje Rusijos bei Ukrainos konflikto spinduliuotės zonoje, mirtis, geriausiu atveju, driokstels urinarinių purslų jėga. Vis dėlto, nors Lietuva – nedidelė šalis, ir dar platesni jos provokuojantys nasrai, kinai nežino apie liaudies išrinktųjų į save atsuktas rankas – cha, mes, lietuviai, gi visko jau matę ir prie visko pripratę.

Tik sutelkus didžiulį žmonių vandenyną galima pasiekti šlovingą pergalę teisingame kare – amen

Kinai postringauja: „Laikas leisti pasauliui pamatyti mūsų ginklus“. Tačiau nors ginklai karo metu yra svarbus veiksnys – atskleisiu paslaptį – lemiamas veiksnys yra žmonės.

Lietuva „mažąja kiauliaganių šalimi“ pakrikštyta dar 2021-aisiais, pakeliant jos nacionalinį prestižą^[3]. Tąsyk, lapkričio 18 d., ši iš tiesų nepaisė iškilmingų Kinijos protestų bei daugkartinių pareiškimų ir atvirai leido Taivano marionetinei vyriausybei įsteigti vadinamąją „Taivano atstovybę Lietuvoje“. Kompromituojantis žingsnis tarptautinėje bendruomenėje, kaip skelbiama, sukūrė „vieną Kiniją, vieną Taivaną“, pažeidė politinį įsipareigojimą, kurį Lietuvos pusė prisiėmė komunikate dėl abiejų šalių diplomatinių santykių užmezgimo, pakenkė Kinijos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui bei šiurkščiai kišosi į Kinijos vidaus reikalus.

Nors kyla klausimų, ar Kinijos stiprybę ir jos pykčio dėl Taivano provincijos suvereniteto pažeidimo išraišką reikia prievarta priešpriešinti ir pabrėžti įžeidžiant Lietuvą, apie tai gana netrumpą laiką kalba „ori“ tų kraštų pozityvios energijos žiniasklaida. Vėlgi, jeigu farsą Taivano provincijoje būtų išprovokavusi ne tokia „maža buka šalis“, o tam tikra supervalstybė, kažin, ar Hu Xijin ir į jį panašūs „dirigentai“ būtų nutraukę savo veiklą ir slapta „masturbavę“ Lietuvą su visa jos cepelinine tauta. (Pastangos sumenkinti lietuviškąjį kraują dar kartą įtvirtina, kaip pasaulio pavyduoliai bijo netapti brokuota „apatinės eilutės“ spyruokle.)

Statykime slėptuves ir verpkime iš kruopų minoms atsparias tapkes, tačiau nepamirškime, kad būtent ši „maža šalis“ buvo pirmoji plyta prieš trisdešimt metų žlugus milžiniškai sovietinei imperijai: 1989 m. rugpjūčio 23 d. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, trijose Baltijos jūrą supančiose šalyse, iš viso 2 milijonai žmonių stovėjo kartu ir susikibę rankomis suformavo 600 kilometrų ilgio žmonių grandinę. Ir ši nepriklausoma demonstracija prieš sovietų valdžią buvo laikoma pirmuoju Sovietų Sąjungos žlugimo domino kauliuku.