Dėl JAV ir Rusijos grasinimų K. Starmeris ir E. Makronas buvo priversti suartėti
Draugiški britų premjero Keiro Starmerio (Keir Starmer) ir prancūzų prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) apsikabinimai, 13 sekundžių trunkantis rankos paspaudimas ir nugaros paglostymas kovo pradžioje Londono Lankasterio rūmuose vykusio viršūnių susitikimo pradžioje yra akivaizdžiausias signalas, kad „l’Entente cordiale“ grįžta, teigiai „The Telegraph“.[1]
„Entente Cordiale“ (liet. „ Nuoširdus susitarimas“ ) sudarė 1904 m. balandžio 8 d. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos Respublikos pasirašytos sutartys, dėl kurių labai pagerėjo anglų ir prancūzų santykiai.[2]
Didžioji Britanija ir Prancūzija, anot straipsnio, dabar yra artimesnės viena kitai nei bet kada per pastaruosius dešimt metų – stulbinantis postūmis įvyko praėjus mažiau nei trejiems metams po to, kai buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Liza Tras (Liz Truss) pareiškė negalinti nuspręsti, ar E. Makronas yra „draugas, ar priešas“.
Pasak diplomatų, K. Starmeris ir E. Makronas buvo priversti suartėti dėl JAV ir Rusijos grasinimų, tačiau insaideriai teigia, kad, nepaisant akivaizdžių skirtumų, tarp jų yra tikra chemija. Tai yra kažkas daugiau nei paprasta „santuoka pagal išskaičiavimą“, o Prancūzijos prezidentas savo kolegą laiko „padoriu vaikinu“, kuriuo gali pasitikėti rimtais klausimais.
Kas vienija Prancūzijos prezidentą ir Didžiosios Britanijos premjerą?
Abu yra nuosaikūs technokratai, kilę iš centro kairės partijų, domisi futbolu ir groja pianinu. Jie susitiko, kai E. Makronas, pažeisdamas protokolą, 2023 metais pakvietė K. Starmerį į Eliziejaus rūmus kaip opozicijos lyderį. Tada K. Starmeris padovanojo E. Makronui futbolo klubo „Arsenal“ marškinėlius, o pats paliko Eliziejaus rūmus su rankogalių sąsagomis.[3]
Jų santykiai įgavo naują impulsą, kai tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Rišis Sunakas (Rishi Sunak) anksčiau laiko paliko tarptautinę ceremoniją, skirtą sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 80-osioms metinėms. K. Starmeris, kuris iš pradžių nebuvo pakviestųjų sąraše, galiausiai pasiliko visai dienai ir artimai bendravo su E. Makronu.
Prancūzijos prezidentas vėl sulaužė protokolą, kai pasveikino K. Starmerį su pergale prieš oficialų rinkimų rezultatų paskelbimą. Be to, E. Makronas tapo pirmuoju pasaulio lyderiu, su kuriuo K. Starmeris pasikalbėjo tapęs Dauningo gatvės šeimininku.
Po to jie susitiko Europos politinės bendrijos (EPB) aukščiausiojo lygio susitikime Blenheimo rūmuose.
Būtent tada, pasak K. Starmerio, jis pajuto susidomėjimą perkrauti santykius su JK ir paragino laikytis „brandaus“ požiūrio į ginčytinus klausimus.
Nors K. Starmeris ir E. Makronas artėja prie bendro tikslo, jų santykiuose išlieka nesutarimų dėl gynybos ir „Brexit“ klausimų
Praėjusių metų lapkritį E. Macronas pakvietė savo kolegą britą į Paliaubų dienos (skirtos paminėti Pirmąjį pasaulinį karą užbaigusią Kompjeno taiką) iškilmes Paryžiuje, o K. Starmeris tapo pirmuoju britų premjeru nuo Vinstono Čerčilio laikų, dalyvavusiu renginyje. Šių metų sausį jis atsakė tuo pačiu E. Makronui, kurį pakvietė į savo oficialią užmiesčio rezidenciją „Chequers“ Bekingamšyre, kur jis surengė ekskursiją, parodė jam kėdę, priklausančią V. Čerčiliui, bei cigarų pėdsakus, kuriuos karo metu paliko Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas.[4]
Ir tada Donaldas Trampas (Donald Trump) atėjo į valdžią JAV bei pajudėjo link taikaus konflikto Ukrainoje sprendimo, kas buvo naudinga ir abiem minėtiems lyderiams.
„Ukraina subūrė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją kaip dvi pirmaujančias Europos karines galias, o pirmųjų šešių D. Trampo prezidentavimo savaičių chaosas tik sustiprino jų vadovaujantį vaidmenį“, – pabrėžė Peteris Riketsas (Peter Ricketts), Buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Prancūzijoje.
Kartu jie sukūrė anglų ir prancūzų planą pasiųsti pajėgas į Ukrainą, taikos palaikymo suformavo ir vadovavo „geros valios koalicijai“.
„Jie sukūrė gana efektingą duetą į kurį E. Makronas atsineša didelę tarptautinę patirtį, gilius santykius su daugeliu šalių, o K. Starmeris atneša politinį stabilumą, kurio neturi E. Makronas“, – aiškino P. Riketsas.
Pasak Kimo Darocho (Kim Darroch), buvusio Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, K. Starmeris buvo pirmasis britų premjeras, palaikęs Europą prieš Jungtines Valstijas.
„Europa aiškiai suvokia tai, kad ir kokia būtų oficiali Britanijos pozicija, K. Starmeris priartina savo šalį prie Europos“, – teigė K. Darochas.
O K. Starmerio vasario mėnesio sprendimas pasiųsti karius į Ukrainą teikti saugumo garantijas paliaubų atveju sudarė pagrindą naujam „l’Entente cordiale“.
Tačiau santykių atšilimas turi ribą: nepaisant stipraus vyrų suartėjimo, tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos išlieka nemažai nesutarimų, ypač bendradarbiavimo gynybos pramonėje srityje.
„Vasarį buvo pranešta, kad K. Starmerio planą dėl saugumo pakto su ES blokuoja prancūzai ir jis nesutiks, kol Britanija nepadarys nuolaidų dėl žuvininkystės ir judumo jauniems europiečiams. Prancūzai tradiciškai atsargiai žiūrėjo į bendradarbiavimą, nes tikriausiai mano, kad britų gynybos pramonė yra stipresnė“, – svarstė P. Riketsas.
Prancūzai, pasak P. Riketso, „slepiasi už ES taisyklių“, pagal kurias JK po „Brexit“ nėra bloko narė ir todėl negali dalyvauti ES gynybos pramonės projektuose ir programose.
„Tai, kad Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos lyderiai sutarė, nereiškia, kad Prancūzija staiga leis Britanijai be problemų įvykdyti savo „Brexit“ įsipareigojimus“, – perspėja E. Makronui artimas šaltinis.
