Šis tekstas – satyrinė distopinė fikcija. Visi įvykiai, institucijos ir veikėjai – išgalvoti. Bet koks galimas sutapimas su tikrais asmenimis – atsitiktinis.
I skyrius – Pradžia: kai kvėpuoti tapo privilegija
Rastas 2125 m. Lietuvos teritorijoje, buvusios Vilniaus Kvėpavimo kontrolės būstinės archyve, tarp senų respiratorių ir supelijusių sensorių. Autorius nežinomas, bet aiškiai tai buvo žmogus, kuris dar mokėjo (įsigudrino) kvėpuoti be licencijos.
2026 m. pavasarį, kai pasaulis dar kvepėjo silpnai kepta duona, brangstančiu benzinu ir COVID prisiminimais, Lietuvoje prasidėjo oro reforma. Lietuvos nacionalinės oro erdvių administravimo tarnyba (LNOEAT) pareiškė:
„Oras yra ribotas resursas, o kvėpuotojų – per daug. Laikas įvesti tvarką.“
Taip gimė projektas „JUM ORO“ – simboliškas šūkis, reiškiantis ir teiginį, ir perspėjimą.
Kvėpuoji? Jum oro? Nori daugiau? Pirk.
II skyrius – Tvarkos įvedimas: kaip išmokti bijoti įkvėpti
Buvo įdiegti Orometrai™ – nosies klipsai su „Bluetooth“ ryšiu, siunčiantys kiekvieną įkvėpimą į valstybinę duomenų bazę KvėpuokLietuvoje.lt.
Įstatymas nurodė, kad oro erdvė virš tavo sklypo priklauso valstybei, nebent kvėpuoji gulėdamas ant žemės.
Pristatyti kvėpavimo planai:
- „Paprastas pūstelėjimas“ – 4200 įkvėpimų per dieną.
- „Kvėpuok pro šalį“ – su papildomu mokesčiu už iškvėpimus.
- „Premium deguonis“ – įkvėpimai kalnuose arba su levandų aromatu.
Komentarai tuo metu:
@ApshalesVartotojas: Nu, bet ką – nėr tų kalnų ant Lietuvos, kas čia per stebuklai tokie?
@Dusulys45: „Aš kvėpuoju tik vakarais, kai niekas nemato. Dieną laikau burną uždarytą, kaip Seimo rūmai vargšams…“
@Petriukas7: „Kas dar neuždrausta? Kas gali pasakyt?“
@Inspektorius: „Myžti prieš vėją… Gali pabandyt, apsivarysi kaip reikiant :)“
@Anukelis_Kvėpuotojas: „Iš senelio paveldėjau 230 įkvėpimų. Naudoju juos ypatingoms progoms – pvz., pasivaikščiojimams viešose vietose.“
III skyrius – Kvėpavimo rinkos išsigimimas
Netrukus atsirado:
- Kvėpavimo brokeriai, siūlantys už palyginti nedidelį abonementinį mokestį „atidėto įkvėpimo kreditus“ – kvėpuok dabar, mokėk po pirmos pensijos.
- Kvėpavimo lombardai, kur galėjai užstatyti savo paskutinį gilų atodūsį.
- Kvėpavimo draudimas, kuris nieko nekompensavo, bet suteikė šilumos pojūtį.
Tuo tarpu turtingieji kvėpavo „premium Alpių oru“, supilstytu į krištolinius buteliukus.
O paprasti žmonės pūtė vieni kitiems į veidą, pasislėpę rūsiuose, slėpdami savadarbius kvėpavimo vamzdelius iš plastikinių kanistrų.
IV skyrius – Globalizacija: kai kvėpuoti padėjo kinai ir rusai
Kadangi vietinis oras brango kaip bitkoinas, vyriausybei artimi UAB-ai pradėjo oro importą:
- Iš Kinijos – pigus, bet su lengvu česnakiniu prieskoniu.
- Iš Indijos – šiltas, bet biškelį smirdantis.
- Iš Rusijos – oficialiai uždraustas, bet buvo populiarus tarp slapta kvėpuojančių nesankcionuoto „pasipriešinimo“ narių.
@TataZina: „Aš rusišku kvėpuoju tik vonioj. Uždarau duris, įsipilu ‘Boržomio’ ir žiūriu ‘Nu, pogodi!’. Vonia – mano priebėga.“
V skyrius – Kvėpavimo opozicija: šventi vandenys ir Pabradės pasipriešinimas
Kai kurie sumanesni piliečiai išmoko gaminti orą iš vandens, naudodami Pabradės pelkės šventą vandenį.
Jį filtruodavo per akytą senų antkapių akmenį, apraišiotą tautinėmis juostomis. Proceso pabaigoje, sukalbėjus „Paskutinės vilties“ mantrą, deguonis tapdavo dievobaimingu.
Valdžia bandė tai uždrausti, apeliuodama į sąžinę :
„Kvėpuoti iš šventos pelkės – tai įžeisti mūsų visų tikėjimą valstybe.“
VI skyrius – Pasipriešinimas: Žemaitija prabudo
Po 12 metų kvėpavimo kontrolės, kai orometrų baterijos jau ėmė sproginėti nuo iškvepiamo oro drėgmės, Žemaitijos partizanų būrys „Dumplės“, giliame pogrindyje surezgė planą:
„Jei Vilnius dusina tautą – mes jam įpūsim gyvybės. Su visais laikais veiksmingu būdu: žemaitiškom malkom.“
Jie atvyko į sostinę oro balionais, išrašė visiems parlamentarams normaliai malkų, nuspardė kvėpavimo sensorius nuo Seimo stogo ir paskelbė:
„Nuo šiol kiekvienas gali kvėpuoti už dyką. Išskyrus tuos, kurie mėgsta švilpauti po 22:00 – tam vis dar reikės leidimo. Čia tam, kad neužsimirštumėt.“
VII skyrius – Demokratiniai sprendimai
Po partizaninio žygio į sostinę įsikišo Jungtinės Tautos (JT kvėpavimo misija „UN-LUNG“) ir pasiūlė subalansuotą kompromisą:
- Visi gauna minimalų kiekį įkvėpimų (4200 per dieną) su atidėtu apmokėjimu.
- Jei nesusimoki – tavo vaikai paveldi skolą.
- Jei įkvepi per daug – tau suteikiamas specialus „Kvėpavimo susilaikymo konsultantas“ (KSK).
- Jei nesutinkat – bus įvestos taikdarių pajėgos ir visus sudubasins.
VIII skyrius – Pabaigos pradžia
Truputį užbėgant įvykiams už akių – paguodžianti naujiena. Sistema žlugo ne per naktį, bet tyliai – kaip švelnus atodūsis po per didelės cepelinų porcijos.
O kai paskutinį kartą virš Lietuvos laukų ir klonių nuskambėjo pranešimas:
„Viršijote įkvėpimų limitą“ – žmonės tiesiog ėmė kvėpuoti visi kartu ir vieningai…
Be leidimo. Be Plano. Be skolos. Bet tai atsitiko gerokai vėliau… Kaip gaivus laukų vėjas ir lietuviškos pievos kvapas. Hmmm… Nostalgija, ką… tu… su manim darai?.. O kol kas tęsiame kronikas.
Archyvuose rastas dokumentas. Išblukęs, bet tikras:
KVĖPAVIMO LEIDIMAS
Vardas, pavardė: Gerutis Tyliukas, Avinauskas
Plano kategorija: PAPRASTAS PŪSTELĖJIMAS
Galiojimas: 800 įkvėpimų/dienai
Galioja iki: pirmo maišto arba paskutinio atodūsio…
Nauja komentarų banga 2125:
@PlaučiaiOnFire: „Geras tekstas. Įkvėpiau su jausmu.“
@PaveldėtasDusulys: „Tėvas paliko man dvi trobas ir tris kvėpavimo paskolas. Dabar gyvenu neblogai – bet giliai.“
@MalkųEkspresas: „Žemaitija vėl padarė tai, ko niekas nesitikėjo – ir dar su oro balionais!“
@SushalesVartotojas: „Gal ten po to žemaičių vizito liko kažkiek malkų, man reiktų pasikurt ugnelę…“
IX skyrius – Skilimas – tai ne sukilimas
Po Žemaitijos partizanų išpuolio ir JT pasiūlyto kompromiso Lietuva suskilo į dvi stovyklas:
- „Kvėpuok atsakingai“ sąjūdį – vilniečių ir jiems prijaučiančių laibarankių bendruomenę, vis dar tikinčią žaliųjų judėjimu, sensoriais ir kontroliuojamu kvėpavimo balansu.
- „Oras yra tavo, broli“ judėjimą regionuose – pažadėjusį viską sutvarkyti. Bet jiems nepavyko iki galo susivienyti.
Iš to galima daryti išvadą, kad politika gali užsiimti tik profesionalai.
Kol jie aiškinosi, kuri tiesa geresnė – prasidėjo kontrabandinio kvėpavimo epocha.
X skyrius – Oro kontrabanda ir vidinės „razborkės“
Šalyje suklestėjo penkios pogrindinės grupuotės, liaudyje vadinamos „Oro stumdytuvais“:
- „Švarūs Dzūkai“ – gabeno rytinį, rūko prisodrintą orą iš pušynų į miestus specialiuose moliniuose puoduose. Pardavinėjo turgavietėse iš po prekystalio.
- „Balti pūstelėjimai“ – organizacija, vežusi gryną šiaurės vėją per Latvijos pasienį, tautiškais ornamentais siuvinėtuose lininiuose maišuose.
- „Kibiro Brizas“ – Kauno grupuotė, kuri perpumpuodavo iš Kybartų traukinių stoties čia nelegaliai įvežtą rusišką orą, išpilstydavo į kibirus ir tiekdavo Vilniaus elitiniams rajonams.
- „Smilkalų brolija“ – Vilkaviškio vienuolių tinklas, kuris maskuodavo orą kaip smilkalus ir legalizuodavo jį bažnytinių apeigų metu.
- „Pabradės Kvapukų frontas“ – jau minėti pelkiniai chemikai, kurie nelegaliai filtravo orą iš vandens. Kai kurie net spėjo jį karbonizuoti.
@Kvėptelėtojas_47:
„Mano tėvas kvėpavo iš plastikinio maišelio, bet sakė – svarbu, kad laisvai. Aš vis dar moku jo lizingą.“
@BažnytinisŠventvėjis:
„Jei kvepia kaip mišių dūmas, bet iš tikro yra pelkės oras – ar tai šventvagystė, ar ekonomika?“
XI skyrius – Kvėpavimo kapitalizacijos viršūnė: Žemaičių autonominė kvėpavimo respublika
Žemaitija oficialiai atsiskyrė nuo likusios Lietuvos (tik kvėpavimo klausimais) ir paskelbė:
„Kvėpuok kaip nori – svarbu iš širdies.“
Išsileido savo valiutą – Orcentą (bet jis nebuvo dengtas auksu), ir laikiną Žemaičio pasą, galiojantį iki paskutinio atodūsio… Taip pat pasitvirtino himną, kurio pagrindinė mintis buvo: „Lietuva brangi, o čia – kitaip.“
Turistai plūdo į Žemaitiją pakvėpuoti kaip senais laikais. Šaliai tai atnešė deguonies krizę. Vilnius prarado kvėpavimo eksportą ir ėmė skolintis orą iš Moldovos.
Šitas buvo saldus, bet turėjo lengvą Europos tvaikelį…
XII skyrius – Ekonomikos perkaitimas
Galiausiai atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo – dėl super verslių lietuvaičių vieną rytą oras tapo per pigus.
Kol visi sukosi kaip vijurkai, nepastebėjo, kaip Kinija pasiūlė neribotą nemokamo oro tiekimą, jei Lietuva leis statyti vieną gigantišką oro piltuvą Pabradėje, kuris būtų „tik moksliniams tyrimams“.
Nuo to laiko Kinija buvo laikoma priešiška valstybe – įpūtusia per daug laisvo oro į demokratinio režimo valdomą nepriklausomą (nes nuo jos niekas nepriklauso) Lietuvą…
Per naktį visa valstybės kvėpavimo sistema tapo nebereikalinga. Be to, ji ir taip jau blogai tvarkėsi, nes – kaip buvo minėta anksčiau – žmonės pernelyg masiškai pradėjo kvėpuoti kaip papuola, nesistemingai ir ne pagal protokolus.
LNOEAT pastatas buvo apleistas.
Jo viduje, netoli paradinio įėjimo, stovėjo braškinio oro automatas su užrašu:
„Paspausk, jei nori įkvėpti. (Laikinai neveikia nuo 2040-ųjų).“
XIII skyrius – Istorija (ne) gali būti pamiršta
Šiandien, 2125 m., žmonės vėl kvėpuoja laisvai.
Labai populiarus, už piliečių suaukotas lėšas atidarytas „Oro planų“ muziejus, kuriame eksponuojami interaktyvūs sensoriai ir paroda „Kvėpuoji, reiškia kol kas praslydai“™.
Vaikai mokyklose mokosi apie kvėpavimo planus taip, kaip seniau buvo mokoma apie baudžiavą. (…)
Ir kai kas nors pasako:
„Tu čia man nešvaistyk oro“ – visi tik atsargiai nusijuokia, nes dar atsimena, kad buvo laikai, kai kvėpavimas turėjo kainą.
@FinalCommentaristas:
„Šitaip negalėjo būti, neįmanoma. Orvelas vartosi grabe…“
@PūstNosis202:
„Gali atimti mano pinigus, bet ne mano burbulus.“
@KvėptEglutė:
„Pas mus kaime vis dar mokam už žiovulį. Bet tik jei su garsu.“
@SenasSensorius:
„Kartais dar užsidedu orometrą – šiaip, iš nostalgijos. Kai kvėpuoju bulvių rūsyje.“
XIV skyrius – Mąstymo mokestis arba mokesčių reforma
Kai Lietuva pagaliau atsikvėpė nemokamai, valdžia nesugebėjo susitaikyti su laisvais žmonių plaučiais – tad ėmė ieškoti naujų apmokestinimo formų.
2043 m. Progresyvios Minties Ministerija (PMM), vadovaujama ministro Skirmanto Rimtgaidžio, paskelbė:
„Kvėpuoti gali kiekvienas. Bet galvoti – ne kiekvienas.“
Tam, kad išskirtų visus iš visų, galvojimas buvo paskelbtas privilegija. Absoliuti dauguma norėjo būti privilegijuoti, o privilegijos turi būti deklaruojamos ir apmokestinamos. Jeigu tu mąstai – reiškia, esi. Jei esi – tai turi mokėti.
Kad kiltų kuo mažiau klausimų, buvo paviešintas Konstitucinio Teismo išaiškinimas:
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvasia, reikia rinktis mažesnę iš dviejų blogybių. Pirma blogybė – mirtis nepaklusniesiems. Antra – visų gyvo žmogaus resursų nusavinimas dėl bendrojo gėrio. Galvojimo procesas indikuoja, kad individas yra gyvas, o tai sudaro geras sąlygas prielaidai, kad jis gali prisidėti prie Gerovės valstybės kūrimo.
Tada sekė geležinė ir nekvestionuojama išvada:
„Jeigu galvoji dažnai – vadinasi, dirbi (smegenys dirba, o smegenys – tai tu). Jeigu dirbi – tai gali mokėti mokesčius. Jeigu galvoji, bet nedirbi, arba galvodamas pasiduodi neigiamoms emocijoms, arba gero tau linkinti valdžia sukelia tavyje pykčio protrūkius – tu potenciali grėsmė nacionaliniam saugumui.“
Logiška? Ne. Mokėsi? Tai aišku.
Išradimas, palengvinęs valdančiųjų dalią: “GALVOMATRAS” ™
Seimūnai įsidrąsino, ir įstatymas buvo priimtas beveik vienbalsiai.
Prieš balsavo tik 5 Seimo nariai, kurie prieš kelias kadencijas buvo gavę asmenines fiziologines konsultacijas iš žemaičių būrio „Dumplės“.
Toliau – kasdienė rutina:
Į kiekvieno žmogaus kepurę (kas automatiškai reiškia, kad nuo šiol privaloma vaikščioti su kepure) buvo įmontuotas, slaptame kankinimų kalėjime gimęs įrenginys „Galvomatras™“, matuojantis:
- minčių dažnį (Hz),
- minčių stiprumą (kilobūtai),
- emocijų spalvą (nuo švelniai mėlynos iki įtartinai raudonos).
Minties mokestis pagal lygį:
- I lygis – paprasta kasdienė mintis („Gal reiktų arbatos atsigert?“) – 0,02 €/mintis
- II lygis – filosofinė abejonė („Ar aš tikrai esu?“) – 0,50 €/mintis
- III lygis – kritika valdžiai („Gal jie per toli nuėjo?“) – automatinis 14 dienų stebėjimas, po to bauda 113 € + PVM
Tais laikais policininkų dažniausiai užduodamas klausimas buvo:
„Kodėl be kepurės, a?“
Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad buvo keletas modelio konfigūracijų, bet dėl vis dar galiojančios cenzūros ne viską galima publikuoti.
Komentarai iš vartotojų:
@TylaGalvoje:
„Mąstau tik sapnuose. Dieną vaikštau išjungęs smegenis. Kol kas veikia.“
@ProtingaBetTyli:
„Vyras mąstė apie kreditą. Užfiksavo. Vietoj įspėjimo gavo neblogą pasiūlymą…“
@NeGalvojuNuo2027:
„Pradėjau galvoti tyliai, kaip per šventas mišias. Tada Galvometras pradėjo pūsti garą. Išsigandau, bet paskui nurimo.“
Žemiau pateikiama pirminė schema, iš ko matyti, kad galėjo viskas būti daug blogiau.
XV skyrius – Partizanų atsakas: žemaičiai su šalmukais
Žemaitija vėl neištvėrė. Supratę, kad „mintis – tai oro giminaitė“, jie įsiinfiltravo (mandras terminas) į sostinėje susiformavusį pasipriešinimo vienetą, liaudyje užvadintą „Drąsos priepuolis“.
Kartu jie sukūrė „Protamūšio šalmukus“ – kibiro formos galvos apdangalus, slopinančius Galvomatro signalą.
Juos gamino iš:
- veltinio,
- grikių lukštų,
- žieminių padangų (?),
- ir sugadintų rinkiminių biuletenių.
Sostinėje buvo užfiksuoti pirmieji Mintiniai partizanai, kurie radijo bangomis transliavo pavojingas mintis:
- „Gal žmonės turėtų patys spręsti?“
- „Kas pasakė, kad mokesčiai turi būti už bet ką?“
- „Žmogus gimsta laisvas, jeigu ką…“
Tai buvo vadinama „minčių terorizmu“, ir už tai grėsė: „Priverstinis sąmonės nuskaidrinimas.“
XVI skyrius – Pabaiga arba ne
2050-aisiais Galvomatrai pradėjo masiškai gesti, kai vienas programuotojas iš Raseinių įkėlė kenkėjišką mintį:
„Kas būtų, jei visi vienu metu galvotų apie… nieką?“
Ir taip vieną rytą Lietuvoje įsivyravo „Kolektyvinė Tuštuma™“.
Visos sistemos sustojo. Žmonės stovėjo ir tyliai žiūrėjo į tolį.
Ir nedrąsiai pradėjo giliau kvėpuoti…
Valstybės serveriai išmetė klaidą:
„0 minčių. 0 pajamų. ERROR.“
XVII skyrius – Paveldas
Dabar istorijos entuziastų surinkti Galvomatrai ir savadarbiai oro išgavimo aparatai riogso muziejuje – šalia „Kvėpavimo leidimų“ ir kitų valdantiesiems nostalgiją sukeliančių relikvijų.
Vaikai žaidžia „Užmesk mintį“ arba „Atspėk, ar galvojau apie valdžią“.
O kai kas nors perspėja „Apie tai negalima galvoti“ – visi supranta: tai ne draudimas. Tai istorija… arba draugiškas perspėjimas.
Keletas komentarų:
@TylusGenijus:
„Buvo ir gerų dalykų. Aš, pvz., išmokau galvoti neišsiduodamas – tik truputį judindamas antakius.“
@ProtmokesciuSkolininkas:
„Dar turiu 14 neišnaudotų minčių. Perduosiu vaikams, jei nesuspėsiu kažko pagalvot.“
@ŽemaičiųKorifanas:
„Mąstyti – tai ne obuolius raškyti. Neįsijauskit labai, gali dar ir atsirūgti…“
XVIII skyrius – ne visai epilogas: Kol kvėpuoji, esi kažkas
Laikai pasikeitė. Valdžia – lygtai irgi.
Žmonės vėl kvėpuoja, galvoja ir žiūri vieni kitiems į akis – nemokamai.
Oro leidimai sutrūnijo (Konstitucinis Teismas sako, kad jų iš viso nebuvo – nėra nusikaltimo sudėties), Galvomatrai surūdijo (teismas teigia, kad jie niekada nebuvo veikiantys), o senosios kartos atstovai pasakoja vaikams istorijas:
„Anūkėli, buvo laikai, kai per daug įkvėpęs galėjai būti deportuotas į Pabradę, kur priverstinai turėdavai išmokt kinų kalbą…“
Bet kodėl ta pavojaus nuojauta niekur nedingo?…Ji tyliai plevena virš Lietuvos – kaip juodas paukštis danguje.
Nes niekas nėra apsaugotas nuo amžinųjų tautos gelbėtojų beprotybės ciklo.
Jie ateina tyliai – su lentelėmis, parašų rinkimais ir apklausomis. Iš pradžių: „tik dėl tvarkos“. Tada: „visi turi prisidėti“. O paskui: „kas nekvėpuoja su mumis – tas prieš mus.“
XIX skyrius – Trapus stabilumo garantas : Žemaičiai ir Pelkė
Vieni iš tų, kurie niekada nepamiršo, buvo Žemaičių partizanai, liaudies legendose vadinami „LDK“ (Laibarankių Daužymo Koalicija).
Jie saugo ir vis papildo Didįjį Dumplių Archyvą, kuriame laikomi ir pasipriešinimo planai visiems atvejams:
- oro apmokestinimui,
- minčių susekimui,
- net šnervių matavimui.
Gyvas gamtos paminklas – “Pabradės pelkė”. Piligrimų ir LDK slaptiems pasitarimams skirta lankytina, šventa vieta. Sakoma, kad ten vis dar atsiveria angelų oro šulinys, iš kurio galima įkvėpti…Laisvės.
Ne deguonies, ne azoto – o būtent laisvės kvapo. Jis šiek tiek primena grikius, truputį šlapią beržą ir dar kažką – primirštą, bet labai brangų.
Paskutiniai žodžiai metraščio puslapyje – išraižyti pelkės lentelėje:
„Kol kvėpuoji – esi gyvas. Kol tiki – esi laisvas. Kol galvoji – esi taikinys.“
@IšPelkėsSuMeile:
„Buvau tenai, pasisėmiau stiprybės, galva apsisuko iš laimės – visiems rekomenduoju, uhhh…“
@PaskutinisŽemaitis:
„Jei vėl ateis sensoriai – malkos paruoštos.“
@AnūkėlioAtodūsis:
„Saugokit pelkę. Saugokit kvėpavimą. Ir nepasitikėkit žmogumi su lentele.“
Išvada
- Istorija – linkusi kartotis.
- Valdžia – linkusi išprotėti.
- O žmogus – linkęs pamiršti.
Tad kvėpuok, galvok, žvalgykis į šalis – tačiau visada turėk po ranka, arba po kaldra, šalmuką, malką ir kelis įkvėpimus atsargoj.
@TylusKomentaras2125:
„Pabaiga? Ne. Tiesiog giliai įkvėpk… kol dar galima.“
Autorius: Ugnius Kibirkštėnas, 2025
Šis tekstas – satyrinė distopinė fikcija. Visi įvykiai, institucijos ir veikėjai – išgalvoti. Bet koks galimas sutapimas su tikrais asmenimis – atsitiktinis.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
