JT generalinis sekretorius A. Guterresas pripažino, kad 1,5 °C tikslas, dėl kurio visi aukojomės, yra nepasiekiamas
Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterresas Ženevoje viešai pripažino, kad 2015 metų Paryžiaus klimato susitarime iškeltas tikslas neviršyti 1,5 °C atšilimo ribos yra neįmanomas. „Vienas dalykas jau aiškus: artimiausiais metais nepavyks išlaikyti pasaulinės temperatūros kilimo žemiau 1,5 laipsnio. Šios ribos viršijimas dabar yra neišvengiamas“, – sakė jis[1].
Pasak A. Guterreso, viršijimas įvyks „artimiausiais metais“, tačiau vėliau temperatūros gali šiek tiek kristi. Jis pridūrė: „Pagal visus mokslininkų vertinimus, su kuriais kalbėjausi, 1,5 laipsnio pasiekimas vis dar įmanomas iki šio amžiaus pabaigos.“ Tai reiškia, kad po metų trukusios pasaulinės kampanijos ir milijardinių investicijų į vadinamąją „žaliąją pertvarką“ net pats JT vadovas pripažįsta: planas, dėl kurio buvo aukojamasi, žlugo.
Primename, kad 2015 metų Paryžiaus susitarimu valstybės įsipareigojo neleisti, kad vidutinė pasaulinė temperatūra pakiltų daugiau nei 2 °C, kartu dedant pastangas išlaikyti augimą iki 1,5 °C. Dabar, praėjus dešimtmečiui, pasakyta tiesiai – tikslas nepasiekiamas.
Dešimtmetis aukų ir ribojimų, o rezultatas – tas pats
Pastarąjį dešimtmetį visuomenė buvo raginama „gelbėti planetą“. Žmonės nuolankiai sutiko mokėti už plastikinius maišelius, kentėjo per minutę gėrime ištirpstančius popierinius šiaudelius, papildomai apmokestintus pirkinius ir įvairius „žaliuosius“ draudimus. Visa tai buvo pateikiama kaip būtinybė dėl bendro gėrio ir Paryžiaus susitarimo tikslo.
Dabar, kai pripažįstama, kad šio tikslo neįmanoma pasiekti, daugelis žmonių jaučiasi apgauti. Kam buvo skiriamos visos šios aukos, jei net aukščiausio lygio institucijos pripažįsta, kad rezultato nebus? Kritiškai mąstantys politikai ir analitikai seniai perspėjo, jog šis planas labiau primena ideologinį projektą nei realią aplinkosaugos strategiją.
Jų teigimu, vietoje racionalios, technologijomis pagrįstos politikos, buvo pasirinktas moralinio spaudimo kelias – reikalauti, kad eiliniai žmonės keistų įpročius ir mokėtų vis daugiau, nors didžiausią taršą vis tiek sukelia pramoniniai centrai bei didžiosios valstybės.
Ši A. Guterreso žinia tarsi padeda tašką: daugelis kasdienių „žaliųjų“ priemonių tapo ne tiek kovos su klimato kaita priemonėmis, kiek politinio simbolizmo įrankiais. Tuo metu žmonės vis dar moka už tai, kad jų pačių gyvenimas tampa brangesnis ir nepatogesnis.
JT akcentuoja perspėjimų sistemas, o ne simbolines priemones
Savo kalboje A. Guterresas pirmą kartą kreipėsi į Pasaulinę meteorologijos organizaciją jos 75-mečio proga ir paragino spartinti „Ankstyvojo perspėjimo visiems“ iniciatyvą. Šiuo projektu siekiama iki 2027 metų užtikrinti, kad kiekvienas planetos gyventojas būtų aprėptas gyvybes gelbstinčiais įspėjimais apie stichines nelaimes[2].
JT vadovas pabrėžė, kad prognozės ir perspėjimai kasmet išsaugo milijonus gyvybių ir sutaupo milijardus eurų. Pasaulinės meteorologijos organizacijos generalinė sekretorė Celeste Saulo pridūrė, jog kiekvienas į tokias sistemas investuotas euras gali grąžinti iki penkiolikos eurų, nes sumažina katastrofų žalą.
Toks požiūrio pasikeitimas žymi svarbią tendenciją: net globalistinės institucijos pradeda pripažinti, kad reali apsauga nuo gamtos stichijų yra kur kas prasmingesnė nei brangiai kainuojantys simboliniai ribojimai. Užuot reikalavus vis daugiau kasdienių aukų, dėmesys turėtų būti sutelktas į tai, kas realiai saugo gyvybes ir ekonomiką – technologijas, infrastruktūrą, energetinį savarankiškumą ir valstybių gebėjimą pačioms spręsti savo problemas.
Jei jau oficialiai pripažįstama, kad 1,5 °C ribos išlaikyti neįmanoma, laikas nustoti kaltinti žmones už kiekvieną plastikinį maišelį. Tikra politika turėtų būti nukreipta ne į kaltės jausmo skatinimą, o į atsakomybės ir sveiko proto grąžinimą į klimato diskusiją.
