Birželio 3-ąją visada norėjau vadinti „drąsiųjų kelio“ diena
Būtent 1988 m. birželio 3-ąją Lietuvos mokslų akademijoje buvo įsteigta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri vėliau peraugo į galingą politinį judėjimą, atvedusį Lietuvą į Nepriklausomybę.
Tai buvo tikra ir nauja „drąsiųjų kelio pradžia“. Kiek tuomet tiems žmonėms reikėjo drąsos, kad padaryti tai, už ką jų tėvai ir protėviai buvo kankinami ir šaudomi!!!
Drąsiųjų tarpe tuomet buvo patys ryškiausi Lietuvos šviesuliai. Ne, tai nebuvo ta vadinama „edukuota – vakcinuota šviesuomenė“. Ten nebuvo ir mūsų didžiausios „patriotės“ ir eksprezidentės p. Dalios – toji tuomet trynėsi ant Burokevičiaus platformos. Ten nebuvo ir dabartinių mūsų „moralės diegėjų“ – anie vis dar Maskvoje studijavo marksizmą–leninizmą bei šlovino Leniną. Ten nebuvo ir mūsų „balkonėlio žvaigždės“ bei Visatos valdovo, kuris į Sąjūdį „įsitrynė“ tik tada, kai pradėjo pūsti palankus vėjas.
Pasakoja vienas Sąjūdžio kūrėjų Alvydas Medalinskas:
„Beje, į tą sąrašą (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės – aut. past.), kai su Romualdu Ozolu preliminariai jį aptarėme birželio 2-osios vakare, aš pasiūliau įtraukti jaunesnįjį Landsbergį, Vytuką, o apie profesorių tuomet nebuvo jokios kalbos. Vyresnysis Landsbergis labai pasyviai laikėsi įvairiose to meto viešosiose diskusijose, bent jau tose, kuriose teko man dalyvauti, ir labai skeptiškai žiūrėjo į įvairias iniciatyvas: „Ai, ką jūs čia norite daryti, vis tiek iš to nieko neišeis ir pan.“ [1]
Betgi, berods, dar Leninas yra pasakęs: „jei negali sustabdyti šliaužiančios revoliucijos, imkis jai vadovauti“. Ir Visatos valdovas ėmėsi ar bent jau bandė imtis. Daug negražių istorijų esu skaičiusi apie tą Valdovo brovimąsi prie valdžios, bet, kaip sakant, su žvake nestovėjau, tai ir neturiu daug teisių komentuoti.
Užtat 1988 m. vasarą stovėjau su žvake prie savo kambario lango ir su virpančia širdimi klausiau, kaip į vieną bendrą chorą jungiasi vis daugiau balsų, traukiančių dainą „Ant kalno mūrai“. Į vieną jūrą tuomet jungėsi ir žvakių liepsnos, ir lietuviškos dainos, dar ne taip seniai tik patyliukais dainuotos. O tos jūros ošime galima buvo išgirsti tik vieną šnabždesį: „drąsiau, viskas bus gerai, tik drąsiau“…
Ir vyrai – mūrai – ąžuolai ėjo drąsiai, ta drąsa, kaip kokiu žaibiškai plintančiu virusu, užkrėsdami visą lietuvių tautą.
Ir gera žinia yra ta, kad tas „drąsos“ virusas niekur nedingo
Tik dabar jis jau turi kitą misiją – t. y. pastatyti į vietą kelis siaurakakčius budulius, kurie viešai svarsto, kad „reikės žudyti nelojalius“ – kiek pamenu, tai ministras K. Budrys yra suskaičiavęs, kad tų „nelojalių“ Lietuvoje yra apie 300 000.
Žvelgdama į viešojoje erdvėje atsirandančius kai kurių žmonių pasisakymus, jų akyse matau tikrą išgąstį: „nejaugi tie buduliai, tokie, kaip vis dar įtakingiausios partijos lyderis L. Kasčiūnas, tikrai planuoja Lietuvoje surengti dar vienas Rainių žudynes? Gal jau reikia greičiau iš tos Lietuvos bėgti?“
O aš sakyčiau, kad nereikia niekur bėgti… Nes drąsos virusas vis dar gajus. Štai kai kurie prie Sąjūdžio ištakų stovėję vyrai jau pasakė tiesiai šviesiai: „jei reikės, tai aš atsišaudysiu“. Kiti gi patikina: minėtieji buduliai drąsūs tik bandoje, ypač jei yra ramstomi „fondososinių“ influencerių ditirambų. O, žiūrėk, sutikti gatvėje, suka akis ir bėga šonan.
Be to, dabar gi ne 1941-ieji ir Rainius suorganizuoti būtų kur kas sunkiau. Dabar – internetas ir didžiulės galimybės dalintis informacija.
Bet čia aš ir vėl sulaukiau argumentų: „žiūrėk, bet tie buduliai turi valdžios ir teisėsaugos palaikymą“.
O aš pasakyčiau kitaip: „o ar tie buduliai turi daugumos žmonių palaikymą?
Kažin kiek gyventojų pritartų nuomonei, kad „reikia sušaudyti 300 000 nelojalių piliečių“. Žinokite, net didžioji Visatos valdovo mylėtoja mano kaimynė Zosė tam nepritartų.
Taigi, kad ir kokie agresyvūs tie buduliai bebūtų, jie vis tiek sulauks atsako. Nes Lietuva vis dar – drąsiųjų šalis. Tų, kurie dar 1988-aisiais nebijojo dainuoti „Ant kalno mūrai“. Tų, kurie drąsos dvasia auklėjo savo vaikus ir tų, kurie jau supranta, kad tuos pačius vaikus reikia saugoti ne tik nuo 72 lyčių ideologijos, bet ir nuo buduliškas vertybes integruojančios Šaulių sąjungos.
Tegu „drąsiųjų kelias“, prasidėjęs dar 1988 birželio 3 dieną, būtų pažymėtas svarbiausiu kelio ženklu – tai begalybės ženklu. Ir tegu tame kelyje toliau skamba „Ant kalno mūrai“ daina, bet jokiu būdu ne beviltiški klausimai, tokie, kaip „kur reikės slėptis… nuo savų budulių?“
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
