Nuo plandemijos pradžios ne kartą esu girdėjusi savo aplinkos žmonių padūsavimus
Jau nuo plandemijos pradžios ne kartą esu girdėjusi savo aplinkos žmonių padūsavimus:
„Keista, bet tas ar anas su manimi nebebendrauja, tas ar anas mane išmetė iš draugų, o tas apskritai užblokavo… O juk anksčiau buvome tokie geri draugai: ir alaus kartu išgerdavom ir pas panas nueidavom…“
Jiems atsakau paprastai: na, ką padarysi, ir geri bei faini žmonės kartais nueina kartu su minia.
Pečiais gūžčioja ir Elonas Muskas.
„Aš tik noriu sustabdyti valstybės lėšų grobstymą, noriu prisidėti prie klestinčios ekonomikos kūrimo, tai kodėl jūs manęs taip nekenčiate?“, — paklausė Elonas Teslų daužytojų.
Atsakymą į šį klausimą, turbūt, tiksliausiais pateiktų senelis Z. Froidas ir mąstytojas G. Le Bonas. Ir tas atsakymas būtų trumpas: „minia įtraukia“.
Būtent minėtieji mąstytojai savo darbuose giliai analizavo minios (masių) psichologiją bei elgseną ir netgi priėjo prie išvados, jog minia turi tarsi tam tikrą vieną sielą. Na, panašiai, kaip kokia uodų populiacija. (Kažkur esu girdėjusi, kad sielą turi ne atskiras uodas, bet visas jų populiacija.) Tai čia gaunasi kažkas panašaus ir su žmonėmis: jei neturi savo sielos, tai tenka pasijungti prie tos bendros, kurią turi minia. Ir štai tokiu būdu susiformuoja įdomi ir į kisielių panaši masė, arba taip vadinama banda, kurioje nebelieka individo, bet dominuoja tie patys motyvai, tos pačios mintys, tie patys jausmai, na ir žinoma (o kaip be to!!!) tos pačios vėliavytės bei tie patys lozungai.
Tikrovės dalimi ar net valdovu tampa minia
Toliau — dar gražiau: nei viešosios, nei politinės, nei ekonominės erdvės nebeįmanoma nagrinėti ne minios kontekste — mat tikrovės dalimi ar net valdovu tampa minia. Tuo tarpu žmonės, nenorintys miniai paaukoti savo sielos, tampa atstumtaisiais, „keliančiais pavojų valstybei“, „vatnikais“, „penktąja kolona“ ar dar velniai žino kuo.
Ekonomistas J. Schumpeter kėlė įdomų klausimą: „Kažin, ar įmanoma demokratinė santvarka, kai tikrovę užvaldė neracionali žmonių masė?“ O per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje nutikę įvykiai daugiau nei tiksliai atsako į šį klausimą: „ne — neįmanoma“.
Plandemijos tikrovę valdė minia, siūliusi tikėti mokslu ir cancelinti „ne tuos“ mokslininkus ar net šaudyti neskiepytus
„Slava“ epochoje ta pati minia tikrovę sukarpė pagal propagandistų nubraižytus „lekalus“, pagal kuriuos vėliau buvo siuvamos „teisingai mąstančių“ patriotų iškamšos. Tai apie kokią demokratiją čia galima kalbėti?
Istorija rodo, kad didžiausią „besielių-kisielių“ masę buvo suformavę autokratiniai režimai — nacizmas, fašizmas, komunizmas. Minėtieji režimai pasižymėjo ir „ypatingais“ lyderiais, kurių ryškiausios asmeninės savybės buvo kategoriškumas, fanatizmas bei įgimtas instinktas perpjauti gerklę visiems, kas „ne su jais“.
Šiame kontekste siūlyčiau atidžiau pasižiūrėti į nosis keliančius mūsų minios lyderius. Ar neįžvelgiate panašumų?
Nu faina, bet kas toliau? Amžina kova su realybe, gyvenimas fanatikų valdomoje ir nežinia kokią sielą generuojančioje minioje bei tikėjimas, kad geriausias darbas šioje žemėje yra „nulinčiuoti“ tą, kuris vis dar nenori būti minioje?
Taip, minia „nulinčiavo“ Sokratą ir prikalė prie kryžiaus Kristų
Panaši minia šiuo metu bando nulinčiuoti ir D. Trumpą bei E. Muską — mano Telegram galite pamatyti vaizdelius, kaip į mitingą surinkti „debiliukai“ sakosi čia atėję tik todėl, kad „ėjo visi“, o Trumpas yra fašistas todėl, kad pakeitė Meksikos įlankos pavadinimą.
Bet gera žinia, kad pasaulis keičiasi ir šviesėja. Nors minia su savo debiliukais vis dar eina linčiuoti gilesnį mąstymą turinčių ir savo sielos nepardavusių būtybių, tačiau pastebiu nuostabią tendenciją: vis daugiau žmonių ieško knygų, kuriose „nuo iki“ yra aiškinama, kaip žmogui svarbu turėti savo identitetą, pažinti savąjį „aš“, ieškoti savasties ir neparduoti dūšios velniui. Apie tai kalba ir populiarioji psichologija, ir ezoterinė literatūra, ir šventieji raštai. Ir visi apie tą patį.
Mano Telegram rasite ir video įrašą, kuriame užfiksuota, kaip garsusis globalistas, Rusijos „Sberbank“ vadovas German Gref isterikuoja:
„Jūs ką, norite žmonėms duoti žinias??? Bet gi jei jie tas žinias gaus, tai jie atras savo identitetą ir jūs nebegalėsite jų valdyti.“
Štai ko bijo pasaulio galingieji ir jų išperėti bandos lyderiai. Jie bijo tik to, kad jūs kada nors iš bandos susigrąžinsite savo sielas.
O ar reikia pykti ant buvusių draugų, kurie su jumis atsisakė bendrauti dėl „rėmelių“, etikečių ar dėl neteisingai atsakyto klausimo „Kieno Krymas?“ Manau, reikia juos tik atjausti… Kodėl? Z. Froidas jau paaiškino…
O pabaigai — linksmas prisiminimas apie tai, kaip ir pačiai teko būti bandos dalimi
Sovietmečio bei visuotinio deficito laikais buvo įprasta, kad pamatę prie parduotuvės išsiraizgiusią eilę, stodavome į ją automatiškai, net nepasidomėję, ką ten parduoda. Viskas vykdavo pagal klasikinius bandos elgsenos modelius: „jei visi, tai ir aš — ir nesvarbu, ką ten vėliau nusipirksiu“. Galvojate, aš tose eilėse nestovėjau? Stovėjau ir dar kaip. Panašiai, kaip dabar tie debiliukai stovi protesto prieš D. Trumpą mitinge: „jei visi stovi, tai atsistosiu ir aš“.
Taip kad, kiekviena daržovė turi savo brendimo laiką. O dabar tas brendimui skirtas laikas turi visas galimybes bėgti sparčiau. Juk sovietmečiu mes neturėjome interneto, neturėjome priėjimo prie jokių „antikomunistinių“ žinių, jau nekalbant apie šventuosius raštus. Galų gale net knyga apie Buratino nuotykius buvo deficitas.
Betgi laikai pasikeitė — visos žinios tapo atviromis. Tai kurių galų dabar smardinti savo sielą, numetant ją į šoną ir naudojant tą svetimą, kurią valdo minia ir kuri aptarnauja svetimus bei labai nešvarius interesus?
Na, bet jeigu ta smarvė dar kažkam patinka, tai ar verta „parintis“, kad dėl jos nutrūko viena ar kita draugystė? Nu, tikrai nea…
