Jolanta BLAŽYTĖ: Apie svetimus lozungus

Visas pasaulis, sulaikęs kvapą, laukia ateinančios savaitės, kuomet taps aišku, kas taps naujuoju JAV prezidentu

„Kodėl man turėtų rūpėti svetimos valstybės reikalai“, - vėl klausia mano kaimynė Zosė.

Ir Zosei tie rinkimai tikrai nerūpės, nebent rūpės tik tiek, kad „Kamalą palaiko mūsų telikas, vadinasi reikia kad laimėtų Kamala“.

Bet kažkam labai rūpės - mat vyks lemiamas mūšis ne tarp dviejų kandidatų, bet tarp dviejų vertybinių pasaulių... Daug žmonių spręs, kur kraustytis gyventi, kur investuoti savo pinigus, kokia veikla užsiimti, kur leisti mokytis savo vaikus ar (tfu tfu tfu) kur slėptis nuo branduolinio karo. Bet daug žmonių ir nespręs, kaip ir savo nedalyvavimu rinkimuose nesprendžia, kas turi valdyti šalį. Daug žmonių skins dar užsilikusius šiltnamyje pomidorus, ieškos šampūno nuo pleiskanų, į „patalus“ guldys silkę ir lauks naujų nurodymų, kokį FB rėmelį reikia užsidėti, paskui kokį lozungą bėgti ir už kokią demokratiją kovoti.

Tuo tarpu aš ir vėl rašysiu straipsnius apie tai, kokį pavojų visam pasauliui kelia ne, ne virusai, o sparčiai plintantis ir užkrečiamas bėgiojimas paskui lozungus, svetimas idėjas ar iš teliko transliuojamą „teisibe“.

Ukrainos istorija šiuo atžvilgiu jau tampa chrestomatiniu pavyzdžiu, tai juo šį kartą ir pasinaudosiu

Taigi 2014m Ukraina garsiai šlovino vieną iš savo didvyrių tokį tūlą Mark Gordienko, kuris buvo vadinamas Maidano lyderiu Odesoje. Nežinau, ar Mark‘as valgė Viktorijos Nuland pyragėlius, bet žinau, kad 2014m jis garsiai skelbė žinią apie „mūsų pergalę už Vakarų demokratiją“. Jam plojo gausiai susirinkusi minia.

Ir štai šiandien Telegram kanale skaitau jo skausmu persunktą post‘ą... Pacituosiu:

„Ukraina, kaip Ukrainos liaudies projektas, patyrė krachą.

Kas iki šiol dar gelbėjo šį niekinį projektą – tai milijonas savanorių, kurie tarnavo armijoje nuo 2014 iki 2022 metų. Tačiau dabar jų nebėra gyvųjų tarpe. Ir tūpas lozungas „herojai nemiršta“, ant kurio pasimovė vienaląsčiai „feisbukiniai“, dabar jau nieko nekeičia.

Aš palaikau ryšius su mūsų kariais, kurie kovoja su priešu. Ir jų vienintelė svajonė tikrai ne „peremoga“, o tai, kad jiems kas nors nupjautų koją iki kelio.

Mes jau pralaimėjome šį karą „iki išsekimo“.

Ukrainoje susiformavo marodierių kasta – nuo tų, kurie kasdien lėbauja brangiuose restoranuose iki generolų, kurie tūkstančius dolerių konvertuoja į kripto valiutą.

Kažkaip nesimato video dėl Kursko operacijos „statymų“. Ten visiškas p*zdec. Donecko kryptimi – visiškas p*zdec. Visur – tiesiog p*zdec.

Mes pralaimėjome. Ir šis pralaimėjimas mums kainavo šimtus tūkstančių žuvusių ir sužeistų patriotų, prarastas teritorijas ir milžinišką korupcijos suvešėjimą. Mūsų valstybė – tai Sodoma ir Gomora, nuėjusi kelią nuo „pasaulio šviesulio“ 2022m iki „suknistų neadekvatų“ 2024m.

Dabar mūsų laukia kraujas, prakaitas ir ašaros. Bet tai – ne didvyrių tema. Didvyrius jau nužudė. Prakaitas ir ašaros – debilų, išrinkusių į valdžią debilą“.

Ar prieš 10 metų Mark Gordienko galėjo pagalvoti, kad šiandien jam teks rašyti tokį tekstą?

Aišku, kad ne. Prieš 10 metų jis spindėjo rampų šviesoje, tikėdamas, kad jo heroizmas, pagardintas Viktorijos Nuland pyragėliais, sukūrė jo valstybei šviesų rytojų. Rytojus išaušo, bet.... ne tas. Rytojus, turbūt, nusprendė duoti pamoką visiems, kurie laksto paskui svetimus lozungus, aptarnauja svetimas idėjas ir iš svetimos tetulės rankų valgo svetimus pyragėlius.

Šiandien tik pakartosiu Elono Musko žodžius: pasaulis atsidūrė ant susinaikinimo slenksčio.

Ar mes šioje situacijoje galime ką nors padaryti?

Žinoma. Tik reikia nustoti lakstyti paskui svetimus lozungus ir valgyti svetimus pyragėlius – mat sąskaita už tų pyragėlių valgymą gali būti neišmatuojama.

Ir nesvarbu, kokie būtų JAV Prezidento rinkimų rezultatai.